Kai kurie komentatoriai Lietuvos valstybės vadovės įžeidimą bandė aiškinti tuo, kad nebuvo aptarti „pribrendusių klausimų”. Mielai patikėčiau šiais aiškinimais, jei anksčiau kaimyninių šalių prezidentai nors vieną kartą būtų susitikę ir aptarę „pribrendusius klausimus”. Jie nesusitiko nė karto. Ir galima piktai pasakyti, kad ketvirtį amžiaus santykius kūrus iš naujo, jie būtent tokie šiandien susiklostė tarp Vilniaus ir Varšuvos.

Šie laimėjimai – daugiausia mūsų valdžios ir, visų pirma, Prezidentės Dalios Grybauskaitės nuopelnas. Detales žinome iki šleikštulio, tad nesikartosiu. Nebūsiu išradėjas, jei priminsiu, kad būtent mums geri santykiai su Vakarų kaimynu yra taip reikalingi kaip beduinui šulinys dykumoje. Be jo beduinas anksčiau ar vėliau numirs. Dykuma praris jį. Tokia yra gyvenimo logika – keliautojas dykumoje be šulinio gyventi negali.

Lietuva be Lenkijos, net būdama NATO nare, net po mums palankaus sprendimo dislokuoti NATO batalioną mūsų šalyje, vis dar yra kaip beduinas be šulinio. Deja, mūsų geografinė padėtis tokia, kad tik iš Lenkijos teritorijos galime tikėtis galimos pagalbos, jei jos prireiktų. Tuo tarpu Lenkijos-Lietuvos pasienio regionas šiandien man šiek tiek primena tarpukarį (suprantama, su visais niuansais). Turiu galvoje ne tiek pačius santykius, kiek jų psichologinį aspektą. Santykiai lyg ir yra, tačiau kiekvienas mato, kad jų nėra. Garsusis šiaudų kūlis ant valstybių sienos vėl įgauna simbolio prasmę.

Visi iki skausmo žinome, kas vyksta. Netrukus ateis rugsėjo pirmoji. Lietuvoje jau beveik pripratome dėl lenkų švietime keliamos įtampos. Valdžios institucijos mus pripratino prie to, kad kiekvienų naujų mokslo metų pradžioje reikia tikėtis staigių pokyčių: tai naujojo Švietimo įstatymo (priimto paskutinę minutę) įgyvendinimo, kai niekas nežino, kaip tautinių mažumų mokyklose taikyti diskriminacines jo nuostatas; tai beveik išimtinai nelietuvių kalba mokančių mokyklų reorganizavimo ir optimizavimo (kaip dabar Vilniuje).Visa tai, žinoma, paskutinę akimirką, su botagu ir grasinimais, kaip J. Lelevelio mokyklos atveju. Ponai „Benkunskai ir ko“ nusprendė moksleivius išvaryti už legendinės „penktosios“ slenksčio – ir jiems nė motais moksleivių, tėvų ir visos lenkų bendruomenės protestai. Valdžios institucijos iš Gedimino prospekto taip pat tyli kaip akmenys, nors aiškiai matyti akivaizdus logistinės, mokomosios, materialiosios lenkų švietimo įstaigų situacijos pablogėjimas. O Lietuva bent jau Lenkijos-Lietuvos parlamentinės asamblėjos dokumentuose prisiekė taip nesielgti.

Pažvelgus į tokius incidentus, man kartais susidaro įspūdis, kad elgiamės tarsi pamišėliai. Pjauname savo patikimumo, solidumo, suvereniteto šaką visiškai taip pat, kaip kažkada tai darė mūsų protėviai. Jokių istorijos pamokų neišmokome. 1920 m. rugpjūtį Varšuvos mūšyje turėjo būti nuspręstas lenkų likimas. Pergalė prieš bolševikų antpuolį buvo būtina, nes tai reiškė lenkų būtį ar nebūtį, bet ne tik lenkų – lietuvių taip pat. Jei Lenkija prarastų  savo nepriklausomybę, ir Lietuva ją prarastų. Tai tikra kaip amen maldoje. Ką tada darė tuometinė Lietuvos Vyriausybė? Ji rėmė bolševikus.

Šiandien strateginis Varšuvos tikslas yra stiprinti NATO struktūras mūsų regione, užtikrinti jų energetinę nepriklausomybę, reformuoti Sąjungą po Brexito taip, kad Briuselis negalėtų diktuoti mums savo utopinių vizijų, kad ir emigracijos klausimu. Lenkija dėl to kovoja, tačiau tai yra labai svarbus ir Lietuvos interesas. Ką gi mes darome, kad remtume kaimyno pastangas, kad stiprintume bendradarbiavimą su juo? Na, finansiškai kankiname „Orlen“, dedantį auksinius kiaušinius į mūsų biudžetą, 20 metų žadame priimti civilizuotą Pavardžių rašybos įstatymą ir (kaip pastaruoju metu) koneveikiame Č. Milošo mokyklą.

Mūsų elitas niekada istorijoje negalėjo pademonstruoti savisaugos instinkto. Taip buvo ir 1920 m. rugpjūtį, ir 1940 m. spalį, kai Vilnių bandėme atgauti pagal principą „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Deja, Anno Domini 2016-aisiais mūsų elito galvos nelabai draugauja su proteliu: elgiamės taip, kaip mūsų protėviai – piktnaudžiaujame nepriklausomybe.

Tadeuš Andžejevski