Europoje iš tikrųjų gyventojų mažėja beveik visose valstybėse, jei tuos skaičius susietume su vietiniais gyventojais. Auga ten, kur pastaruoju metu daugėja imigrantų, – labiausiai Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, – kur pabėgėlių upė tikrai negrįžtamai keičia vietos kraštovaizdį ir gyventojų proporcijas.

Lietuvoje, Eurostato duomenimis, šių metų sausio mėnesį buvo 2,888 milijono žmonių (iki vasaros  jų liko 2,872 milijono – patikslina Lietuvos statistikos departamentas). Palyginus su ankstesniais metais, mūsų sumažėjo 33 tūkstančiais. Taigi jei šį skaičių perkeltume į Lietuvos žemėlapį, iš jo  ištrinti turėtume, pavyzdžiui, Alytų. Sumažėjimas siekia 11,3 žmonių tūkstančiui gyventojų. Už mūsų atsidūrė Latvija, kurios rodiklis – 8,7 vienam tūkstančiui gyventojų. Statistikos požiūriu, trečioje vietoje pagal gyventojų skaičiaus mažėjimą atsidūrė kroatai (8,2). Olimpinis Lietuvos tuštėjimo rezultatas pas mus atsiranda tiek dėl didelio mirtingumo (nors ir ne aukščiausio Europoje), tiek ir dėl nuolatinės gausios emigracijos iš mūsų šalies.

Ar naujausi Eurostato tyrimai mums yra staigmena, sensacija? Absoliučiai ne. Jie veikiau patvirtina valdžios institucijoms bent du dešimtmečius žinomas demografines mūsų šalies tendencijas. Lietuva tirpsta, mažėja, nyksta, nors nėra karo nei maro ar kiaulių gripo. Todėl Vyriausybė puikiai žino, kad pas mus, kaip sakydavo A. Raikinas, „Obstanovka bodraja, idiom ko dnu“. Supranta, kad jei radikaliai nebus suveikta, efektyviai išmirsime per kelias kartas.

Taigi, ko laukiama? Sprendžiant iš nerūpestingo nieko neveikimo, – nebent stebuklo. Gal mūsų padaugės staigiai ir iš niekur. Nors, atsiprašau, stebuklui įvykti atsirado paskutinis šansas, nes britai paskelbė Brexit. Nutarę palikti ES, gal šiek tiek „pagelbės“ ir Lietuvos Vyriausybei, iš salų pašalindami kokį nuošimtį mūsų tautiečių. Vyriausybė, žinoma, atsilieps trimituodama sėkmę, nes grįždami pašalintieji turėtų truputį niveliuoti smarkų gyventojų sumažėjimą. Nebent ieškodami duonos žmonės vietoj tėvynės pasirinks kitą kryptį, pavyzdžiui, Skandinaviją ar šalį už vandenyno – JAV. Tada atleiskite, sėkmės gali nebūti.

Žinoma, jei sėkmė mus aplenktų, užantyje visada yra galimybė, Vokietijoje pakrikštyta kaip Willkommenpolitik. Kitaip tariant, mes priimsime visus iš Azijos, Afrikos ir Tolimųjų Rytų, kas tik mus pasieks. Neslepiu, kad blogiausiame sapne nenorėčiau susapnuoti tokios politikos mūsų šaliai, bet kas bus, jei ateis tokia akimirka, toks momentas, kai neliks kitos išeities. Kažkas, po velnių, turi sunkiai uždirbti mūsų pensijoms. Taigi kai pristigs mūsų Arvydų, Gintarų, Eimantų, Dovilių ar Rasų, turėsime pasikliauti Abdulahais, Husseinais, Omarais, Fatimomis ar Roksanomis. Ir tada mums pasirodys juokingas šiandienos ginčas dėl kažkokios raidės „W“ kaimyno, šimtmečius gyvenančio Senojoje Sostinėje, pavardėje. Tik bus problema, kai, tarkim hipotetiškai, valdžios institucijos imsis lietuvinti kažkokią Dżemilia Saad al-Haddad (nusižiūrėjau internete arabų pavardę). Kaip pagal mūsų Konstituciją turėtų būti? Džemilė El-Haddadaitė? Gal taip, o gal ir kitaip, tačiau, reikia pripažinti, būtų problema, nors ne vienintelė ir ne svarbiausia. Daug didesnį rūpestį keltų klausimas, kaip, tarkim, prižiūrėti visus potencialius Mahometus, Salamus ar Mahmudus, kad pas mus neatsitiktų kaip Naujųjų metų naktį Kelno geležinkelio stotyje. Jau visai nekalbu apie bum bum ar pif-paf.

Suprantama, Lietuvos Vyriausybei dar yra ir trečias variantas, kol nepasirinktas antrasis. Tiesa, tai yra labai reiklus, iš valdžios institucijų reikalaujantis drąsos, vizijos ir sunkaus darbo, variantas. Turiu omeny šeimos politiką, bet ne piarinę, neva „padidinome minimumą iki 350 eurų“, o tikrą, realią, realistinę ir atitinkančią Lietuvos šeimų situaciją. Kitos regiono šalys tai jau daro. Lenkijoje daugiau kaip pusę metų veiksmingai įgyvendinama programa 500+, numatanti papildomą finansavimą minėta suma antram šeimos vaikui. Lenkijos Vyriausybė traktuoja šią programą ne kaip socialinę, o kaip investiciją į Lenkijos šeimas, šalies ateitį ir jos ekonomiką. Savo ruožtu Vengrijos Vyriausybė įgyvendina šiek tiek kitokią programą, orientuotą į šeimą. Ten valdžios institucijos individualiai susitaria su kiekviena jauna šeima dėl paramos. Sutartyje sutuoktiniai deklaruoja savo planus dėl vaikų skaičiaus, o Vyriausybė jiems už tai atitinkamai moka.

Lenkijos ir Vengrijos modeliai yra skirtingi, tačiau rodo, kad jei esi viskam pasirengęs, viskas yra įmanoma. Tik reikia norėti. Pas mus ilgą laiką žmonių skaičius mažėja, nes turi mažėti, nes valdžia net nenori norėti.

Tadeuš Andžejevski