Kaip žinoma, valdžia visada demoralizuoja. Absoliuti valdžia, žinoma, taip pat, tik daro tai absoliučiai. KT teisėjai turi absoliučią valdžią, nes visiškai autonomiškai, beatodairiškai ir galutinai nusprendžia, ar teisė yra konstitucinė, ar prieštarauja Konstitucijai. Kai reikalas susijęs su gana paprastomis ir nesudėtingomis teisės normomis, problemų paprastai nekyla. Tribunolas nagrinėja įstatymus, palygina juos su Pagrindinio įstatymo nuostatomis, aiškina jas ir pagaliau priima sprendimą.
Tikrai blogiau, kai į Tribunolo teisėjų verdiktą papuola bylos, kurioms sunku suteikti teisines kategorijas, kurios yra susijusios su universaliais pasaulėžiūros klausimais, žmonių sąžine ir kartais neatsiejamomis jų teisėmis, kai reikia pasirinkti tarp gėrio ir laisvės, kai reikia daryti arba nedaryti. Tada prasideda sunkumai, nes staiga paaiškėja, kad nėra vienareikšmio sprendimo. Tada KT teisėjai, turintys neribotas interpretavimo galias, gali virsti „moderniomis“ ajatolomis. Ir atrodo, kad Lenkijos ginče dėl Tribunolo teisinės aplinkos dalis, drąsiai remiama ištvirkusios opozicijos dalies, optuoja būtent tokį sprendimą. Jei išmininčiai su togomis pasiekė Tribunolo aukštumas (ir dar argumentuoja, kad bet kas ten nepatenka), turi turėti teisę savo valdžios vaisius vartoti be jokių apribojimų.
Tokį pasirinkimą galbūt radikaliausiai gynė profesorius Marek Safjan, Lenkijos deleguotas Liuksemburgo ES teismo teisėjas. Jis plūdo naują Lenkijos teisės aktą dėl Konstitucinio Tribunolo, kuris daro prielaidą, kad Tribunolo teisėjai sprendimus priima 2/3 balsų dauguma, nes jis, pabrėžkime, apsunkins galutinių ir neginčytinų sprendimų paskelbimą. Kaip kontrargumentą jis pateikė Liuksemburgo teismo praktiką, kur, kaip nurodė, sprendimus sudėtingose bylose (o tokia yra visa ES teisė), susijusius su visomis šalimis, dažnai priima trys teisėjai. Norėčiau paklausti profesoriaus: „O kas, jei išmininčiai padarys klaidą ar tiesiog siaurame būryje kažkodėl priims šališką sprendimą?“
Šis klausimas yra svarbiausias atsižvelgiant į tai, kad pasaulyje žinome ne vieną ir ne dešimt labai skirtingų pavyzdžių, kai beatodairiški ir neatšauktini KT sprendimai dažnai sunaikindavo amžių tradicijas ir įtvirtintus moralės standartus. Tai atsitiko, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai 70-aisias praėjusio amžiaus metais JAV Aukščiausiasis Teismas, kuris yra Europos konstitucinių teismų ekvivalentas, konstatavo, kad abortas yra ne naujagimių žudymo nusikaltimas, kaip buvo laikoma JAV šimtmečius, o moters teisė į privatų gyvenimą. Teisinis jo draudimas prieštarauja JAV Konstitucijai – krito galutinis nuosprendis, apvertęs aukštyn kojom buvusią moralinę tvarką, sukurtą protestantų puritonų visuomenės.
Lenkijoje – tai kitas pavyzdys – pastarosios Seimo kadencijos metu į Wiejska gatvę prasiskverbė grupė Seimo narių su religine trauma. Silpnus jų protus periodiškai persekiojo obsesija, verčianti skelbti, kad kryžius viešoje vietoje pažeidžia jų estetikos suvokimą, psichologiškai vargina ir dirgina nervus. Jie pareikalavo, kad kryžius būtų pašalintas iš Parlamento salės. Pradžioje tai buvo keistas politinis reikalavimas, tačiau pagaliau jis įgijo teisinęs reikšmę, kai viskas atsirėmė į KT. Ir net baisu pagalvoti, kas nutiktų, jei J. Palikot, tuo metu buvęs salonų numylėtinis ir gana įtakingas politikas, sėdėtų Tribunole. Laimei, nesėdėjo, todėl tūkstantmetė Lenkijos krikščioniškoji tradicija buvo išsaugota. Bet faktas lieka faktas. Pakanka, kad kažkas galvoje turi J. Palikotą, yra įkyrus ir triukšmingas, – ir mes jau turime precedentą bei išbandymą Tribunolui.
Lietuvoje turime savo patirties „dėl Konstitucinio Teismo“. Labai gerai prisimename, kokias emocijas išgyvenome, kai visagalės ajatolos sprendė, kaip mes, Lietuvos lenkai, turime vadintis. Ar taip, kaip mus Krikšto metu pavadino tėvai (o prieš tai seneliai mūsų tėvus), ar taip, kaip nustatys valstybė. Deja, buvo priimtas antrasis sprendimas. Lietuvos teisėjai nusprendė, kad pavardė ir vardas nėra piliečio nuosavybė, jo asmens orumas, kas ypač aiškiai pabrėžiama lenkų kalboje, o... valstybės nuosavybė. Tai atspindi ypatingą piliečio ir valstybės ryšį, todėl privaloma turi būti valstybinė kalba – Viduramžių mąstymu prajuokino lietuvių KT ajatolos. Juk tik Viduramžiais ponai savo pavaldiniams išgalvodavo pavardes, pravardes ar net vardus.
Po tam tikro laiko gilių Viduramžių sprendimas pradėjo veržti progresyviausią mūsų elito dalį, todėl ji pradėjo ieškoti galimybių, kaip pavaldinių pavardžių suvaržymą šiek tiek atlaisvinti. Taigi ji klausia ajatolų antrą kartą – jei vietiniams leistume rašyti originalią pavardę ne pirmame, o, tarkim, penktame puslapyje, ar tuomet tai neprieštarautų Konstitucijai? „Tada neprieštarautų“, – atsakė klausiamieji, duodami suprasti, kad Lietuvos Konstitucija veikia tik iki konkretaus paso puslapio.
Ir aš tada klastingai paklausiau tuometinio premjero patarėjo teisiniais klausimais, kaip tai įmanoma, kad prieš karą originalios tautinių mažumų pavardės neprieštaravo Lietuvos Konstitucijai, nors joje buvo aiškiai parašyta, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra tik lietuvių, o šiandien jau prieštarauja. Gavau lakonišką atsakymą: „Keičiasi KT teisėjai, galbūt pasikeis ir jurisprudencija šiuo klausimu.“ Kitaip tariant, išeis Viduramžių ajatolos, kils viltis, kad ir nelietuvių pavardės nustos prieštarauti Konstitucijai.
Tokia yra Konstitucinio Tribunolo teismų praktika nenorminių standartų atvejais, kurie negali būti suvaržyti griežtų teisinių rėmų. Tada viskas priklauso nuo fantazijos, sąžinės, pasaulėžiūros, konkrečių teisėjų intereso. Ir kvailys yra tas, kuris teigia, kad šie jų neturi (jie yra apolitiški, neturi pasaulėžiūros ir t.t.).
Išvada? Konstitucinis Teismas yra reikalingas, bet negarbintinas dėl visažinojimo, neklystamumo ir visiško nešališkumo, o kiek įmanoma pliuralistinis, veikiantis pagal suvereno nustatytus principus.
Mes privalome turėti arba tautos ajatolas, arba jos teisių sargybinius.
Tadeuš Andžejevski
