Ji parašė knygą, kurioje atitrūksta nuo pagrindinės kančių ir žmonių žudymo karo metais pasakojimo temos srovės, anksčiau galiojusios mūsų šalyje. Šioje srovėje žodis „genocidas" iš esmės buvo rezervuojamas tik lietuvių, kurių nacionalinį audinį naikino įvairūs okupantai, atžvilgiu. Tuo tarpu autorė apie „genocidą" kalba tokiu kontekstu, kuris yra neįprastas net vidutinio lietuvio ausiai. R. Vanagaitės knygoje lietuviai – ne genocido aukos, o jo kaltininkai.

Savo knygai autorė suteikė pavadinimą „Mūsiškiai", kad pabrėžtų ir išryškintų jos pagrindinę mintį, atkuriančią tiesą, jog genocido, holokausto Lietuvoje vykdytojai Pasaulinio karo metu taip pat buvo patys lietuviai: „mūsų" kaimynai, pažįstami, draugai, giminaičiai, vyrai, broliai, dėdės...

Nepaisant to, kad šis faktas oficialiai nebuvo paneigtas, iki šiol ta tema buvo bandoma meluoti. Ji buvo stumiama į istorinio diskurso paraštę, o jeigu jau reikėjo pasakyti, tai oficialiose kalbose pasirodydavo standartinės formuluotės, kad žydų budeliai buvo nežinomi „naciai ir jų pagalbininkai".

Buvo laikai, kai mitinis užrašas žydų holokausto aukoms pagerbti buvo naudojamas daugelyje mūsų šalyje statomų paminklų. Kaip ugnies buvo vengiama tiesiogiai paminėti nusikaltimo vykdytojų pavardes ir tautybę. Kas per ufonautai yra šie „naciai" ir kas per paslaptinga tauta, vadinama „pagalbininkais", 1939-1945 m. pasirodė prie Nemuno ir Neries, – aiškintis ir interpretuoti istorines žinias buvo paliekama kiekvienam lietuviui atskirai.

Tuo tarpu Lietuvos valstybinės televizijos laida: „Klausimėlis" negailestingai atskleidžia šių žinių būklę. Tauta žino savo istoriją tikrai profesionaliai, pavyzdžiui, laikydama, kad Mozė buvo žymus Lietuvos „karvedys". Jei tautos paklaustume apie „pagalbininkus", tai jos dauguma (dėl to nėra abejonių) kepštelėtų pirštu taip moksliškai, kad net televizorius paraudonuotų iš gėdos.

Kol kas aš skaičiau tik knygos „Mūsiškiai" recenzijas ir tai, ką pati autorė apie ją sako. Iš to ir iš knygos pavadinimo galima suprasti, kad šis kūrinys gali būti tikras katarsis daugeliui lietuvių, kai kalbama apie jų žinias ir tikrąjį holokausto vaizdą mūsų šalyje, kurio vykdytojai buvo ir „mūsiškiai". Iki šiol, daugelio jų nuomone, nusikaltėliai buvo vokiečių naciai ir keli šimtai vadinamųjų Panerių šaulių, nuspausdavusių gaidukus.

Tuo tarpu autorė dėl holokausto teisingai kaltina ne tik tuos, kurie tiesiogiai šaudė, bet ir tuos, kurie įskųsdavo, išduodavo, ieškodavo, šnipinėdavo, saugojo stovyklose, kelyje į mirties bausmės vykdymo vietą. Kalbama apie visą bendradarbiavusių policininkų ir pareigūnų, Saugumo šnipų, vadinamųjų „Apsaugos batalionų" karių ir kitų okupanto struktūrų aparatą. R. Vanagaitė suskaičiavo iš viso 20 tūkstančių bendrininkų.

Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurie jų žudė iš prievartos, baimės. Tačiau taip pat buvo daug tokių, kurie žudė savo noru, be jokios prievartos. Tai anaiptol nebuvo visuomenės atmatos, kaip autorė iš pradžių galvojo, o paprasti žmonės: studentai, gydytojai, valstybės tarnautojai, darbuotojai, ūkininkai. Atsižvelgdama į tai, autorė mini Vilniaus amatų mokyklos studentus, kurie vasaros atostogų metu nusprendė užsidirbti šiek tiek papildomų pinigų kaip budeliai... Paneriuose. Jie važinėjo į Panerius, žudė, o po to lyg niekur nieko grįždavo į mokyklą. Ji taip pat pasakoja apie itin uolius žmones, kuriuos vokiečiai, pripažindami siaubingus jų gebėjimus, siuntė žudyti žydus į Baltarusiją.

Tema yra skausminga – ji susijusi ne tik su lietuviais. Kitos Europos šalys taip pat savo laiku buvo priverstos su tuo galynėtis. Patirtis rodo, kad į ją gilinantis, nereikia naudoti supaprastinimų ir apibendrinimų. Vadindami vardais sužvėrėjusius budelius, taip pat turime paminėti teisiuosius, rizikavusius savo gyvybėmis, kad išgelbėtų žydų tautybės savo bendrapiliečius. Istorijos faktai šiandien leidžia pasakyti, kad tokių Lietuvoje buvo bent 2 tūkstančiai.

Apibendrinant lietuvių autorės knygos apie holokaustą pasirodymo faktą, negalima nutylėti mokslininkų iš Pasipriešinimo ir genocido centro vaidmens, kurie, kaip teigia R. Vanagaitė, neleido jai pasinaudoti Kazimierz Sakowicz, liudytojo, mačiusio Panerių žudynes, knyga. Autorė tam, kad galėtų cituoti tiesą apie Panerius, turėjo naudotis anglišku knygos leidimu (beje, lietuviška K. Sakowicz užrašų versija buvo išlesta net... 500 egzempliorių tiražu). Švelniai tariant, mūsų mokslo institucija, kurios pareiga yra gilinti ir populiarinti Lietuvos genocido Antrojo pasaulinio karo metu temą visais jo pavidalais, daro tai labai savotiškai.

Bijo tiesos ar katarsio?

Tadeuš Andžejevski