Aš jau pradžioje darau išlygą, kad visi žurnalisto Romualdo Bakučio, pasitelkusio vaizduotę, aprašyti scenarijai yra labai hipotetiniai. Jie labiau primena būrimą kavos tirščiais, nei galimus realius įvykius. Kadangi autoriaus vaizduotė siekia toli (gal net toliau už „Žvaigždžių karų“ kūrėjų), todėl perspėju: bus baisu.
Nekurdamas bereikalingos įtampos, pradėsiu nuo grėsmingiausio scenarijaus, kurio 2016 m. Lietuvai neatmeta R. Bakutis. Autorius kalba eina apie fantasmagorinį įvykių vystymąsi, susijusį su galimu Lietuvos energetinės nepriklausomybės kregždės – tanklaivio „Independent“ – susprogdinimu. Žurnalistas, iš naujojo mūsų Saugumo vadovo išgirdęs, kad du „Kregždės“ apsaugininkai kalbėdami tarpusavyje gyrėsi, jog žino, kaip paleisti tanklaivį dūmais, vysto temą kaip profesionalus režisierius trilerį. Nors tanklaivio sprogdinimo scenarijus yra daugiau nei hipotetinis, R. Bakutis paleidžia savo vaizduotę prognozuodamas, kas atsitiktų, jei tai nutiktų...
Įvyktų didelis buum. Klaipėdoje, žinoma. „Tokį teroro aktą NATO galėtų laikyti karo paskelbimu vienam iš savo narių, o tai būtų nei daugiau, nei mažiau, kaip 3-ojo pasaulinio karo pradžia“, –didaktinių išvadų giją tęsia „Alfos“ portalo žurnalistas. Žinoma, visi tie, kurie 3-ojo pasaulinio karo pradžią jau anksčiau lokalizavo Sirijoje, turės padaryti didelius pakeitimus. O aš asmeniškai manau, kad vien viešindamas tokį grėsmingą scenarijų, R. Bakutis atitolino nuo Lietuvos 3-ąjį pasaulinį karą.
Todėl „Nepriklausomybė“ be jokių kliūčių ir toliau maus paskutines kelnes Lietuvos dujų vartotojams, o mūsų Vyriausybė turės geriau pasirengti ne karui, bet vis įmantresniems metodams, kaip įbrukti piliečiams brangią „independentišką“ žaliavą, kaip kažkada sovietų provincijos parduotuvės pardavėja, kuri už privilegiją pirkti deficitinės dešros vertė pirkėją pirkti ir 2 senus sukietėjusius batonus.
Bet grįžkime prie eilinių žurnalisto scenarijų, juo labiau, kad šie taip pat yra baisūs. Šį kartą sodri R. Bakučio vaizduotė nukreipė jį prie garsiųjų „žaliųjų žmogeliukų“, turinčių pas mus atžygiuoti. Kodėl turinčių? Nes Kremlius susiduria su vis didesniais ekonominiais sunkumais, biudžetas jau ilgą laiką neišlaiko pusiausvyros, o barelio naftos kainos vis rieda žemyn. Žodžiu, „chana“. Todėl žmogeliukai turi įžengti į Pabaltijį, nes Maskvai labai reikia dar vieno mažo pergalingo karo. Ankstesni du, vedami Ukrainoje ir Sirijoje, jau nesiskaito, nes tapo įprastu reikalu, neteko galios atitraukti nuskurdintų piliečių dėmesio nuo tuščių piniginių.
Scenarijus įdomus, nors ir nenaujas. Mano nuomone, jis taip pat reikalauja šiek tiek patobulinimo. Jei jau kalbama apie įžengimą, aš manau, šiuo klausimu turėtume labiau tikėtis ne azijiečių ar žmogeliukų minių. Šie tikrai pajudės į Europą, kai tik sniegas nutirps. O jei įsiverš pas mus, tai kitiems jau nebus kur įžengti.
Dar vienas siaubo scenarijus, kurį 2016 m. Lietuvai rankovėje turi R. Bakutis, vadinasi „trečioji krizės banga“. Ji laukia mūsų (o gal gali laukti), nes 2008 m. prielaidos kartojasi. Tada visais 22 proc. žlugo mūsų ekonomika. Ir dabar gali būti panašiai, nes, kaip teigia žurnalistas, tada Vyriausybė ženkliai padidino biudžeto deficitą, o dabar padarė tą patį, fiskalinę skylę padidindama 640 milijonų eurų. Ir jei atsižvelgtume į rinkimus ir galimą priešrinkiminį dalijimą, Graikijos scenarijus pas mus pasikartos kaip niekur nieko, – spekuliuoja žurnalistas.
Ką gi, pamatysime, laikas parodys. Gera šios niūrios prognozės žinia yra ta, kad, jei išsipildytų nors vienas ankstesnių scenarijų, bent jau prieš katastrofą truputį pagyvensime skolon. Kodėl gi sau to neleisti, kol nuskęs Titanikas?
Neminėsime kitų R. Bakučio siaubų, kaip antai Lietuvos krepšininkų pralaimėjimo olimpiadoje. Pereikime prie paskutinio baisaus – kažkokio galimo juodojo arkliuko laimėjimo mūsų šalies Parlamento rinkimuose. Lietuva nebūtų Lietuva, jei jis nepasirodytų. Jis gali būti ekstremalioji N. Puteikio partija ar, pavyzdžiui, pastaruoju metu Kauno krašte skleidžianti sparnus vietinio mero Visvaldo Matijošaičio politinė jėga. Jei viena šių staiga švęstų pergalę (o prisiminkime – laikai neaiškūs, todėl viskas įmanoma), Lietuva patektų mažiausiai 4 metus į praeitį, – sielvartauja žurnalistas.
Bet aš atkakliai paklausiu: ar juodas scenarijus Lietuvai nebūtų vien perspektyva, kad naujaisiais metais... niekas nepasikeis. Rinkimus planingai laimės nerangaus premjero, kurį prezidentė ir toliau niekins, partija. Mes ir toliau stebėsime pasigailėjimo vertus žaidimus su raidėmis valstybinės kalbos abėcėlėje (ar „w“ neapvers aukštyn kojomis mūsų kalbos). Tai bus mūsų politikos, vykdomos Senajame kontinente ir Europos Sąjungoje, pavyzdys, kurio liūdnas ateities vaizdas tiesiog reikalauja iš politikų būti bent jau padoriais savo šalies atstovais.
Tadeuš Andžejevski
