Tuo tarpu iš nedidelių debesėlių iškrito didelis lietus, nes jie buvo ignoruojami, kai dar buvo maži. Dabar jie vis didesni, tamsūs ir audringi. Bet tai dabar. Kažkada, kai jie dar buvo maži, lapkričio 11-oji mūsų prezidentų buvo švenčiama kartu, siekiant parodyti mūsų šalių strateginių santykių unikalumą. Tačiau per paskutinę nacionalinę Lenkijos šventę vietoj įprasto vaizdelio, kai kaimyninių valstybių vadovai kartu deda vainikus ant Nežinomo kareivio kapo, TVP1 parodė Tomaszo Sekielskio dokumentinį filmą iš ciklo „Tiesiog“, skirtą Lietuvos lenkų problemoms. Jį pažiūrėjęs pagalvojau: „Kažkas naujo.“ Baigiasi tušti politikų gestai, laikas konkretiems veiksmams. Be to, tai patvirtino naujas Lenkijos diplomatijos vadovas Witold Waszczykowski, mandagiai, bet tvirtai pasakęs savo kolegai iš Lietuvos, kad Lietuva prisidengdama sunkia geopolitine padėtimi negali naudotis lenkų tautinės mažumos prie Vilijos problemomis.
Be to, T. Sekielskio filmas buvo gana vienareikšmis – didžiausia Lietuvos lenkų problema yra bloga Lietuvos politikų valia. Simboliška, kad šią nuomonę atskleidęs savo požiūrį patvirtino reportaže daugiausiai klausinėtas patriarchas Vytautas Landsbergis. Priremtas prie sienos nepatogių klausimų, sukosi, melavo, išsisukinėjo. Išgirdęs klausimą, kodėl daugelis lietuvių, įskaitant jį patį, gavo žemę šalia Vilniaus, o daugelis lenkų – ne, nors prieškariu būtent jie buvo tos žemės savininkai, V. Landsbergis išsisukinėdamas aiškino, kad jis turėjo tokią teisę. „Turėjau tokią galimybę, nes mano protėvių žemė Kaune buvo užimta nacionalinio parko, tad perkėliau ją arti Vilniaus, kur aš gyvenu“, – postringavo atkakliai, net dėl patriotinių jausmų pertekliaus jam paraudo nosies galas. Juk toks žygdarbis, jo nuomone, iš tiesų yra tikrai patriotiškas – išplėšti žemę iš lenkų šeimos ir, pasitaikius progai, pačiam šiek tiek praturtėti.
Tačiau žurnalistas iš Varšuvos, remdamasis Vilniaus lenkų nuomone, kamantinėjo, ar lenkai dirbtinai buvo blokuojami tam, kad nevietiniai lietuviai galėtų pirmi užimti jų sklypus, į kuriuos būtent lenkai turėjo pirmenybę. „Taip, – uoliai nusitvėrė jo žodžių V. Landsbergis. – Tai vietinės savivaldybės specialiai stabdė savo lenkus, kad šie atkurtos žemės negalėtų parduoti lietuviams. Žilabarzdis senis šlykščiai sumelavo sakydamas šią tiradą. Jis viršijo net cinizmo viršūnes, nes visiems žinoma, kad būtent konservatoriai 1995 metais atėmė iš savivaldybių visus žemės grąžinimo įgaliojimus. Vilniaus krašto savivaldybės protestavo žinodamos, kad už šio sprendimo slepiasi sąmoninga politika, kuria siekiama neteisėtai išgrobstyti patraukliausią Vilniaus krašto žemę.
Nežinau, ar V. Landsbergio pasirodymą žiūrėjo Maria Przełomiec, Rytų tematika rašanti žurnalistė, o privačiai – patriarcho draugė. Gal ji būtų paraudusi iš gėdos dėl „draugo“. Nors aš abejoju. Internete perskaičiau interviu, kur ji tariamai gilinasi į mūsų problemas, bet iš tikrųjų viso pokalbio prasmė nepalieka iliuzijų. Žurnalistė yra tiesiog veidmainiško patriarcho atspindys. Ne ne, interviu metu Lietuvos lenkų tautinės mažumos problemų neneigia, nes niekas, būdamas sveiko proto, vis tiek negalėtų paneigti akivaizdžių faktų, tik kažkaip negali suvokti jų genezės, nepaisant visų savo eksperto žinių. Taigi pokalbyje klaidina ir meluoja ne blogiau už savo draugą, tarsi kartu pasidavusi baimei, kad valdžios prie Vyslos pasikeitimas padės tašką bergždiems ginčams ir begėdiškiems melams Vilniaus-Varšuvos tema.
Skaitydamas interviu tam tikru momentu net norėjau paklausti, ar mes, stengdamiesi sakyti pasipūtėliškas frazes, turėjome tiek daug kalbėti, kad baigtume taip banaliai – apie pinigus. Visas ekspertės nešališkumo efektas nuėjo niekais, kai pagaliau paaiškėjo, jog pašnekovė iš tikrųjų tik nori LLRĄ „atkirsti nuo pinigų“.
Ir, beje, man įdomu, ar žurnalistė pati taip gerai supranta aktyvus, ar truputį pasakinėjo draugas?
Tadeuš Andžejevski
