Ne. Jei pažvelgtume „tarsi“ iš paukščio skrydžio, vaizdas atrodo „tikrai geras“, – patikina Prezidentė. Ji ypač žavisi „pirmąja naujokų savanorių (...), pasiruošusių apginti savo kraštą ir pasiekti savo valstybę, karta“. Tikrai, iš erelio perspektyvos mūsų kariuomenė gali sukelti narsių savanorių – sakalų – įspūdį. Kitos valstybės turi arba profesionalias armijas, kurias sudaro savanoriai, arba priverstinio šaukimo šauktines. Pasak Prezidentės, pas mus yra savanorių-šauktinė kariuomenė. Savanoriais buvo pripažinti visi, kas neišsisukinėjo nuo šaukimo į kariuomenę, – todėl turime kuo didžiuotis. Blogiau yra su šį idilišką vaizdą ardančiomis pačių sakalų išpažintimis dėl sąlygų, kuriomis jie turi tarnauti. Ypač dėl mūsų kariuomenę puolančių apsinuodijimų ir pavojingų virusų, dėl kurių (priešų) jau žuvo ne vienas kareivis. Ne geriau ir dėl valstybės pasiekimų, kuriuos mūsų neįbauginami kariai yra pasirengę ginti.
Tiesa, iš paukščio skrydžio nepastebėsi, kad IEF (angl. Index of Economic Freedom – ekonominės laisvės rodiklis) reitinge „Lietuva tarp 180 pasaulio šalių pakilo į 13 vietą“ ir pasiekėme milžinišką augimo potencialo „slenkstį“, ir net atsidūrėme „prie slenksčio“, vienijančio labai išsivysčiusias demokratines Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybes, ir kad „energetinė nepriklausomybė jau pradeda atsispindėti mažėjančiose elektros ir dujų kainose“.
Iš padangės perspektyvos – nieko, tiesiog verta bučinio. Jei dar vietos IEF reitinguose ir „ekonominio augimo potencialas“ automatiškai virstų šiuo augimu...
Bet lėkime toliau. EBPO – skamba išdidžiai, bet vieta, kurią pasiekė Lietuva, jau ne taip. Tiesa, kad šioje organizacijoje galioja visų narių lygybės principas, nepriklausomai nuo jų įnašo į biudžetą ar ekonominio potencialo, tačiau tūpčiojantiems prie slenksčio šie stebuklai netaikomi. Taigi girtis šiuo slenksčiu gali tik tas, kuris dėl minėto tūpčiojimo trenkėsi į staktą ir kliedi po traumos. O vadinti sėkme energijos tiekėjų kainų mažėjimą laikau tam tikru manipuliavimu.
Kaip gražiausią šiųmečio Dalios Grybauskaitės pranešimo sakinį įvardiju šį: „Mes įžengiame į geresnio gyvenimo laukimo laikotarpį.“ Taigi vėl ant slenksčio. Keista, kad šioje situacijoje žmonės (prezidentė pripažįsta, kad visiškai teisingai) zirzia politikams, jog ekonomikos augimas visiškai neatsispindi jų kasdieniame gyvenime. Ko tikiesi, valkata, sėdėdamas geresnio gyvenimo prieangyje? Klausiu klaustųjų vardu, nes mūsų politikai nesivelia į dialogą su žmonėmis ir į tokias grubias priekabes nereaguoja.
Blogiau su Europos Komisija, kuri taip pat lyg ir patenkinta mūsų pažanga, todėl dėl savo smalsumo gali tapti įžūli. Juolab kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė pritaria EK nepasitenkinimui, nes kai pažvelgia į Lietuvą iš neskraidančio paukščio padėties, pastebi, kad „valstybė praranda strateginę kryptį“ ir „kad daugelyje sričių trypčiojame vietoje“ arba dar blogiau. Socialinės apsaugos srityje „mes gyvename kaip karo zonoje“, mūsų sveikatos priežiūros sistema „yra pasmerkta paralyžiui“ ir mūsų piliečių sveikatos būklė vertinama kaip „viena iš blogiausių ES“. Be to, pretenduojame vadintis „turinčia aukštąjį išsilavinimą beraščių šalimi“.
Kartoju visa tai paskui Jos Ekscelenciją, kuri nepraleido progos iš karto nurodyti kaltuosius. Daugiausia gavo valdantieji, valdžios institucijos bei „politinė sistema, kuri arogantiškai laikosi savo senųjų įpročių“. Kur šių patologijų atsiradimų laikais skraidė pati Jos Ekscelencija, kad šios tendencijos paspruko? Tegul liaudis geriau neklausia.
Lucyna Schiller
