Tokia  politika esant sudėtingai geopolitinei regiono situacijai bus šansas mažoms valstybėms (tarp jų ir Lietuvai) sustiprinti savo saugumą. Kolektyvinis balsas, raginantis NATO aktyviau angažuotis nestabiliame regione, visada geriau girdimas. Todėl Lietuvos politikai Lenkijos rinkimus komentuoja ne tik su viltimi, bet ir su nerimo gaidele, ar naujoji konservatorių Vyriausybė liks nenubaudusi už visas didesnes ar mažesnes kiaulystes, kurias pastaruoju metu jie darė savo tautinėms mažumoms. Todėl viltis kovoja su įsisąmoninimu, kad patys savo sode išauginome nemažą obelį, linkstančią nuo įvairių nesantaikos obuolių. Mes tai žinome, bet dar tikimės atnaujinimo „Lietuvai palankiomis sąlygomis“, kaip tai gana niekingai paskelbė Seimo narys Arminas Lydeka.

Fantazija? Skrajojimas padebesiais? Ar visiškas nukrypimas nuo tikrovės – norėčiau paklausti Seimo nario, kuris, beje, yra asmeniškai atsakingas už daugybės tautinių mažumų įstatymų projektų, kurių taip ir „nepagimdė“ Lietuvos parlamentas, sugadinimą. Mano nuomone, esant dabartinei situacijai tikėtis atnaujinti santykius mes negalime dėl vienos paprastos priežasties. Nė viena save gerbianti valstybė pasaulyje negali sau leisti tarptautiniuose santykiuose ją partnerio akyse žeminančios politikos. Ir, deja, būtent dėl to Vilniaus-Varšuvos santykiuose mes turėsime reikalų tik tada, jei įvertinsime visiems žinomo tautinių mažumų teisių klausimo esmę. Lenkija šiuo klausimu padarė viską, o Lietuva atšaukė net tai, ką kažkada (iki įstojimo į ES) garantavo.

Taigi Lenkija nori ištaisyti santykius su mūsų valstybe. Apie tai kalbėjo išrinktasis prezidentas Andrzej Duda, kuris pirmojo užsienio vizito vis dėlto, pastebėkime, išvyko į Taliną, aplenkęs geografiškai ir istoriškai daug artimesnį Vilnių. Ar tai ne ryškesnis už griaustinį danguje po pavasario audros signalas, parodantis, kad mes stipriname regionines sąjungas siekdami stipresniu balsu kalbėti apie savo reikalus ES ir NATO, bet tik su tomis valstybėmis, kurios laikosi tarptautinių įsipareigojimų ir yra patikimos. Lietuva neatitinka šių kriterijų ne tik Lenkijos, bet ir Europos Sąjungos atžvilgiu, nes įsipareigojo suderinti savo teisės aktus, įskaitant žmogaus teisių ir tautinių mažumų sritis. Vėliau  iš to pasitraukė anuliavusi be, kita ko, ir Tautinių mažumų įstatymą.

Atsakingieji už mūsų užsienio politiką tai žino, todėl iš čia ir kyla ta ekvilibristika, kuria užsiimama Europos salonuose. Briuselyje oficialiai bandoma parodyti, kad mūsų santykiai su Lenkija yra geri, o savo ruožtu šalyje vietiniams gyventojams skelbiama, kad tapome šiaurės valstybe ir  priklausome Skandinavijai. Tačiau po to, kai Suomija oficialiai paskelbė, kad pavojaus atveju neateis Lietuvai į pagalbą, neįmanoma nepripažinti, kad „Baltoskandija ist kaput“, ir reikia iš naujo pasiskelbti Artimųjų Rytų Europos valstybe, bet tada ratas vėl užsidarys, nes vėl teks ieškoti kažkokių modus vivendi (taisyklingų santykių) su Lenkija, kurią būtent norėjosi aplenkti.

Balkanai pasaulinių karų metu buvo vadinami „minkštąja Europos papilve“ dėl šio regiono nestabilumo, ten besikaupiančių geopolitinių problemų ir neišpainiojamo tautybių tiglio. Šiandien mes rizikuojame tapti minkštąja regiono papilve ne dėl to, kad neišsprendžiame tautybių problemos, bet savo pačių noru – dėl neracionalaus pasipūtusių savų politikų užsispyrimo. Taigi jei kažkas klausia, ką Lietuvai reiškia konservatyvios partijos Teisė ir teisingumas grįžimas į valdžią Lenkijoje, aš atsakau, kad viskas priklauso nuo mūsų. PiS grįžimas gali būti mums šansas, tačiau taip pat gali būti eilinis šansas, kurį, deja, mes iššvaistėme...

Tadeuš  Andžejevski