Žinoma, šis susitarimas yra labai didelės politinės reikšmės, nes jo dėka Lietuva, Latvija ir Estija bus prijungtos prie Europos dujų tiekimo sistemos ir jau neliks energetinė sala Europos žemėlapyje. Tačiau tai nekeičia fakto, kad ši sutartis yra ekonominė. O, kaip žinoma, ekonominiai  klausimai yra valstybių Vyriausybių atsakomybė, todėl visų suinteresuotų valstybių, išskyrus Lietuvos, Vyriausybės pasirašyti sutartį delegavo savo ministrus pirmininkus.

Tad kodėl sutartį Lietuvos vardu pasirašys ne premjeras A. Butkevičius, o Prezidentė Dalia Grybauskaitė – Vyriausybės klausė lietuvių dienraštis. Ir gavo gana keistą atsakymą, kad tomis dienomis Prezidentė Dalia Grybauskaitė vis tiek bus Briuselyje, todėl naudodamasi  proga pasirašys sutartį su Lenkija. Paaiškinimas, reikia pripažinti, iš tiesų yra „atitinkamo lygio“. Sovietų komedijos lygio, o ne rimtos aukščiausios valstybės įstaigos.

Turbūt prisimenate, kaip kultinėje komedijoje „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ vienas caro apgaviko bajoras, iš Kremliaus išleisdamas karius į karą su Chanu, pamoko vadą, kad kelyje atgal dar paimtų Kazanę!.. „Na, kad du kartus nevažinėtume“, – teigia jis.

Aukščiausio lygio Lietuvos politika yra artima komedijai. Jei prezidentė kaip tik bus Briuselyje, kad du kartus nevažinėtų, ji pasirašys sutartį vietoje premjero A. Butkevičiaus, ant kurio pečių vėliau kris visa atsakomybė dėl jos įgyvendinimo.

Nebent, kaip suprantu, visas šis reikalas turi ir kitą, antrą, dugną. Kaip jau sakiau, kitoms valstybėms, pasirašančioms sutartį, išskyrus Lietuvą, atstovaus  ministrai pirmininkai. Taigi, Lenkijai atstovauja premjerė Ewa Kopacz, kuriai A. Butkevičius pavasarį spėjo prižadėti artimiausioje ateityje išspręsiantis lenkų pavardžių  rašymo klausimą, lenkų  švietimo problemas ir panašiai primelavo.

Kaip išsprendė, mes „sutvarkytieji“, žinome geriausiai. A. Butkevičius taip pat žino, tad perspektyva Briuselyje susidurti akis į akį su asmeniu, kuriam žadėjo, galėtų atrodyti šiek tiek nepatogi. Ne todėl, kad Lietuvos premjeras staiga pasijustų apgavęs savo Lenkijos partnerį. Juk iki šiol buvo žadėta ne vieną ir net ne dešimtį kartų, bet vėliau nebuvo įvykdyta. Taigi lyg ir nieko naujo. Tik kad visada žmogiškai raudonuoti ir mirkčioti akimis (tučtuojau sugalvojant kažką pasiteisinimui) niekas nemėgsta, net ir premjeras, taip dažnai suklumpantis. Todėl manau, kad A. Butkevičius su palengvėjimu atsikvėpė, kai Prezidentūra jam paskelbė, kad jis išvengs kelionės į Briuselį.

Palengvėjimas bus ypač tikras, kai Ministras Pirmininkas pats supras, kad jo nebuvimas pasirašant sutartį su Lenkija išvaduos jį nuo būtinumo dar kartą kažką žadėti, visiškai sąmoningai žinant, kad ir taip niekas nebus įvykdyta. Juk net aklieji nepaneigs, kad Vilniuje, nepaisant visų geopolitinių aplinkybių, bandoma išspręsti lenkų problemas – išspręsti visiškai: kuo daugiau uždaryti, reorganizuoti, optimizuoti, uždrausti. Kai bus taip, kad nėra mokyklų, nėra kalbos – neliks jokių problemų. Ir jei kas nors norės protestuoti, tai visada bus pasakyta, kad jo tikslai sutampa su Kremliaus politika.

Tik, po velnių, Briuselis gali nepatikėti. Jie pradės prikaišioti kažkokius standartus, konvencijas ir tuos prakeiktus pažadus. Gerai, kad važiuoja D. Grybauskaitė (kita palengvėjimo banga užlieja premjero krūtinę). Ji įžūli. Pasakys, kad jokia Tarptautinė organizacija neturi mums jokios pretenzijos dėl mažumų, – ir net nesumirksės. Ir tegu sau į sveikatą „premjerauja“ tame Briuselyje...

Tadeuš  Andžejevski