Ir nepaisant to, kad idėjos iniciatorius energingai neigia, jog projektas yra nukreiptas prieš mūsų vakarų kaimyną ir NATO sąjungininką, vienas dalykas nekelia abejonės – jis Lietuvos istorinės politikos ašmenis nukreipia būtent antilenkiška kryptimi. V. Rakučio aiškinimasis, kad muziejus tariamai turi tapti sudėtingų klausimų dėl Lietuvos-Lenkijos istorijos diskusijų vieta, yra ne tik neįtikimas, bet ir tam tikru mastu klaidinantis. Jau pats muziejaus pavadinimas (pergalės prieš „Lenkijos okupantus“), kaip ir pasirinktas istorinis įvykio kontekstas (metų metus Lietuvos nacionalistų mitologizuojamas), įrodo, kad ši institucija nebus dialogo vieta, o taps eiline nesantaikos ir taip jau dešimtmetį trunkančių blogiausių santykių tarp dviejų kaimynų ašaka.

Prisiminkime, mūšis prie Giedraičių „tautininkams“ tam tikru mastu tapo kovos su Lietuvos priešu Nr. 1 – „lenkais“ – simboliu. Metų metus jie su šiuo įvykiu siejo savo propagandinį pasakojimą, tuo pačiu kurdami mūšio, jų akyse išaugusio iki beveik nemirtingo žygdarbio, kai Lenkijos istoriografijoje apskritai toks mūšis neminimas, perdėtą reikšmės ir masto interpretaciją. Savo laiku apie tai kalbėjo Lenkijos ambasadorius Vilniuje Jan Widacki.

Dviejų kariuomenių susidūrimas prie Giedraičių 1920 metų lapkričio 19-21 d., žinoma, buvo ir yra gana įnirtingas. Tačiau jo mastas ir reikšmė Lenkijos istorinėje atmintyje yra sumažinti iki vietinio susirėmimo (jo nuostoliai siekė kelis šimtus žmonių), neturinčio  jokios reikšmės: nei karinės, nei strateginės, nei politinės. Tokių mūšių ar mūšiukų, kaip kas pageidauja, lenkų kareivis Pirmajame Pasauliniame kare kovojo daugybę. Be to, mūšis prie Giedraičių iš tikrųjų beveik nieko neišsprendė net ir tuo atžvilgiu, kad įvyko pasirašius paliaubas, remiamas Tautų Lygos Kontrolės komisijos. Paliaubos turėjo būti taikomos nuo lapkričio 21 d. 9 val. ryto. Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė naktį iš 20-osios į 21-ąją klastingai užpuolė Lenkijos pozicijas ir tęsė puolimą iki vidudienio. Galų gale, iš Lenkijos rankų atmušė Giedraičius, aišku, sulaužiusi anksčiau pasirašytą sutartį.

Vėliau, kaip teigia ekspertas profesorius Piotr Łossowski, ši akcija buvo plačiai išreklamuota lietuvių literatūroje. Buvo rašoma apie didelę pergalę prieš Vidurio Lietuvos kariuomenę ir žygio į Vilnių, kurį sulaikė tik Lietuvos atstovai, kelio atidarymą. „Tai buvo daroma daugiausia propagandiniais tikslais, dėl moralinio pasitenkinimo, dėl pasisekimo prieš lenkus, dėl kurių lietuviai prieš tai nuolat patirdavo nesėkmių“, – pabrėžia profesorius P. Łossowski. Galų gale, įvykių Lietuvos pusėje liudytojas Pranas Povilaitis taip pat pripažįsta, kad „tai buvo didelio masto kova, tačiau ši pergalė buvo labai svarbi mūsų kariuomenei, kurios moralė po nesėkmių serijos buvo prismaugta“.

Todėl V. Rakutis, nuvalydamas dulkes nuo prieš 95 metus buvusių įvykių prie Giedraičių, bando suteikti jiems valstybinį statusą (juk muziejus turi būti pastatytas iš viešųjų lėšų). Šis įvykis įrašytinas į tarpukario „tautininkų“, propagandos tikslais nuo pat pradžių skleidusių melą apie šį mūšį, pasakojimą. Propaganda pasižymi tuo, kad nepadeda susitaikyti.

Todėl nėra kalbos, kad muziejus atitiktų tikslus, apie kuriuos kalba jo iniciatorius. Jei jis atsirastų, šiuolaikiniams vartotojams tai būtų eilinis Lietuvos istorijos mitologizavimo pavyzdys, o jo švietimo misijos kontrapunktas, deja, būtų Lenkija. Toks mūsų valdžios institucijų istorinės politikos kūrimas būtų, visų pirma, žalingas pačiai Lietuvai. Tai izoliuotų ją regione, o tam tikru mastu ją taip pat pasmerktų pajuokai.

Tadeuš  Andžejevski