Situaciją jis pateikė spalvingai, šiandienos europiečius pristatydamas kaip silpnus, bevalius, senstančius ir tuo pačiu labai turtingus išdavikus, gyvenančius labai turtingoje žemėje. Kitoje upės pusėje į jų turtus godžia akimi žvelgia ekspansyvių, gyvybingų, iš prigimties laukinių genčių ordos. „Tokioje situacijoje hunų invazija tampa neišvengiama“, – teigia publicistas.

Taigi ar reikia bijoti? Tai klausimas, kurį šiame kontekste žurnalistas kelia Katalikų universiteto profesoriui Piotrui Jaroszyńskiui. „Žinoma, taip“, – tiesmukiškai ir nepaisydamas politinio korektiškumo tendencijų atsako mokslininkas. Kodėl? „Nes pabėgėliai atstovauja visiškai kitokiai civilizacijai, yra kitokio mentaliteto, religijos, kitokios moralės“, – skamba atsakymas. „Taip pat jie gali turėti ir toli siekiantį tikslą, kuris yra ekonominė ir religinė ekspansija“, – perspėja profesorius. Ir tada, vadindamas dalykus savo vardais, jis be užuolankų sako, kad turime reikalą su civilizacijų karu. Paradoksalu, bet karas buvo pradėtas pačių europiečių, nusprendusių atlikti savižudybės eksperimentą – sukurti civilizaciją be religijos, ko žmonijos istorijoje niekada nebuvo.

Tęsdami Katalikų universiteto profesorius mintį galime paklausti, ar kartais mūsų akyse nesikartoja Izraelitų, kiekvieną kartą, kai atsisakydavo savo Dievo, patekdavusių į pagonių vergiją, biblinė situacija. Ar šiandienos Europos Vakarai, demonstratyviai atsisakydami krikščioniškojo tikėjimo, neatiduoda savęs į religiškai radikalias Mahometonų rankas? So ist es gerade, Frau Merkel. Nicht wahr? (Taigi tai paprasta, ponia Merkel. Ar ne?)

Bevertė šiandienos Europa, nepaisant neabejotinų ankstesnių pasiekimų ir sukauptų turtų, yra silpna ir beviltiška. Situacija yra kaip skęstančiame „Titanike“, kurio kai kurie keleiviai, akompanuojant nutrūktgalviškam orkestrui, gėrė iki sąmonės netekimo, nes ir taip žinojo, kad nuskęs. „Mums tas pats“, – toks buvo jų atsakymas, kai laivo (tariamai neskęstančio) kapitono nerūpestingumas sukėlė nelaimę. Šiandien Senojo žemyno kapitonai iš Briuselio elgiasi taip, lyg jie būtų „Titaniko“ valdytojų vaikai, gimę po katastrofos. Grojant politinio korektiškumo muzikai, bejėgiškai nardina Europą.

Noriu nuraminti potencialius kritikus, kad gyvendami tyliai ir pasiturinčiai, mes nenorime padėti pabėgėliams. Padėti mes išties turime. Kaip krikščionys žinome, ką privalome daryti, kai pas mus ateina žmonės be pastogės, sutriuškinti nelaimių ir karų. Mes padedame, užjaučiame.

Tačiau politikų pareiga yra taip užtikrinti socialinę tvarką mūsų žemyne, kad humanitarinė pabėgėlių katastrofa netaptų ir Europos katastrofa. Iššūkis yra akivaizdžiai didžiulis. Juolab, kad viskam jau yra per vėlu. „Caritas“ dar prieš ketverius metus apeliavo, kad reikia suteikti reikiamą pagalbą pabėgėliams iš Sirijos ir Irako, kai jie buvo pabėgėlių stovyklose kitoje Viduržemio jūros pusėje. Dabar reikia ne tik realiai paremti Turkiją, Jordaniją ir Libaną, kurių teritorijose yra milijonai pabėgėlių, bet ir įkurti laikinas stovyklas Pietų Europoje, siekiant suteikti žmogiškas sąlygas tiems, kurie jau yra pas mus. Siekiant įveikti chaosą, reikia aiškaus pranešimo. Mes padedame, bet mūsų sąlygomis. Po karo pabaigos (o tai yra atskiras pirmaeilis uždavinys visam pasauliui) kiekvienas grįžta į savo tėvynę, kad ją atstatytų ir ateityje nepalaikytų džihadistų.

Tuo tarpu Europos lyderiai, užuot ėmęsi ryžtingų, radikalių veiksmų, panikuodami vieni kitiems permeta atsakomybę dėl esamos situacijos, permetinėja pabėgėlius, debatuoja ir ginčijasi. Briuselis prievarta dalina kvotas.

Atrodo, kad nukaršusi, sklerotinė, aiškiausiai patenkanti į marazmą Senoji dama nardina pati save...

Tadeuš  Andžejevski