Tuo tarpu „rūpinimosi“ rezultatai yra tokie, apie kuriuos įspėdavo specialistai ir sąžiningi pedagogai. Įgyvendinus naująjį Švietimo įstatymą, 15 proc. tautinių mažumų absolventų Lietuvos aukštųjų mokyklų durys buvo uždarytos. Ir man visiškai nesvarbu, kad taip pat ir panašiam procentui „neskraidančių“ iš gimtosios kalbos lietuviškų mokyklų absolventų. Iš tiesų viskas ten yra sąžininga. Moksleiviai mokėsi pagal atitinkamą programą, jie žinojo, kas jų laukia per brandos egzaminus.

Tautinių mažumų mokyklų absolventų „kaltė“ yra ta, kad jie per dvejus metus nesugebėjo atidirbti dvylikos metų nuostolių, kad prieš brandos egzaminų stresą nesugebėjo papildomai išstudijuoti  daugybės literatūros, kurios savo programoje paprasčiausiai neturėjo. Ne visi sugebėjo būti „stachanoviečiais“ ir atidirbti 800 valandų įsiskolinimus per mažiau nei pusę penkmečio. Kaip neseniai keletą kartų minėjau, nešališkai ir apolitiški Europos Tarybos Patariamojo komiteto ekspertai savo naujausiame raporte dėl Lietuvos pagrindų konvencijos įgyvendinimo mūsų valdžios elgesį kaip tik pavadino „diskriminaciniu“ tautinių mažumų atžvilgiu, nes valdžia mūsų absolventams sudarė blogesnę padėtį nei lietuvių mokyklų absolventams. Vadinasi tai, ką mūsų valdžios institucijos vadina „rūpinimusi“ tautinių mažumų moksleiviais, Europoje vadinama diskriminacija.

Suprantu, kad kartais taip atsitinka, kad politikai gali turėti kietas galvas (arba, kaip dainavo puotų dainų šventėje, nepaprastą galią), bet ką tada turi veikti „diskriminuojama“ pusė? Vėl pacituosiu  DK ekspertus: vaidinti, kad niekas nevyksta ir ramiai laukti, kol politikieriai sunaikins tradicinį Lietuvos lenkų ar rusų mokyklų modelį?

Švietimo ir mokslo ministerija, minios politikų, ištisai meistraujantys tautinių mažumų švietimą, kiekvieną kartą tik imitavo diskusijas šiuo klausimu, netgi negalvodami atsisakyti savo ketinimų, ribojančių mažumų teises. Panašiai šiandien elgiasi sostinės Vilniaus valdžios institucijos, kaip vienintelį argumentą diskusijoje dėl vadinamojo „optimizavimo“ turinčios šūkį: „Reikia pagaliau padaryti tvarką mokyklose“. Žinoma, tautinių mažumų, nors to viešai neartikuliuoja, „patylomis“ darydamos  savo.  

Taigi kartoju savo klausimą – kaip šiuo atveju sustabdyti „reformatorius“? Mano nuomone, situacijoje, kai valdžia tik imituoja dialogą ir rodo veidmainišką susirūpinimą, vienintelis atsakymas gali būti tėvų, mokyklų tarybų ir visų neabejingų mūsų mokyklų likimui vienybė ir ryžtas. O bailiesiems, linkintiems blogo mūsų mokykloms, visada po ranka turintiems argumentą, kad tai vis tiek nieko neduos, aš atsakau – jau davė.

Jei kas nors mano, kad Vyriausybė ir Seimas tik iš geros širdies pratęsė galimos vidurinių  mokyklų akreditacijos  laikotarpį, tai jis labai naivus. Tėvų ir jų interesus ginančių Rinkimų akcijos politikų Seime dėka įsisąmonino, kad yra problema ir reikia duoti laiko imtis jos iš naujo. Taip pat Temidė, turinti būti akla, bet vis dėlto skaitanti laikraščius ir žiūrinti TV, tikrai buvo neabejinga dėl savo vaikų švietimo atsakingiausiame žinių įsigijimo etape – vyresniosiose klasėse – nerimaujančių ryžtingų tėvų protestams. Natūralu, kad teisėjai, norintys išlaikyti objektyvumą, turėjo pripažinti, jog mokyklų reorganizavimas, likus mėnesiui iki mokslo metų pradžios, bus labai nenaudingas vyresniųjų klasių moksleiviams. Taigi tėvai teisme laimėjo bylas, susijusias su šiomis mokyklomis, išdrįsusiomis ginti savo teises. Nebūtų buvę protestų, tėvų ryžto – nebūtų buvę jokių teismų ir minėtų teigiamų sprendimų. Neapsigaukime.

Niekas nemėgsta streikų. Tačiau jie yra demokratijos botagas nepaklusnioms ir nesąžiningoms valdžios institucijoms.

Tadeuš  Andžejevski