Šį kartą liberalų-konservatorių buldozeris veikė klupdamas. Sesija buvo sušaukta atostogų sezono viduryje, todėl net 10 Tarybos narių nedalyvavo balsuojant, o jie dar galėjo pakeisti rezultatą. Argumentų iš valdančiųjų pusės praktiškai taip pat jokių nebuvo, nes kam įsitempti. Viskam tiko raktinis žodis – pagaliau reikia mokyklose (suprask, de facto tautinių mažumų) padaryti tvarką (V. Benkunskas). Išklausyti pačius suinteresuotuosius – to jau būtų per daug. Ir tai ne šiandien mums viešpataujančių stilius.

Iš tiesų, kam tas farsas, vadinamas dalykine, objektyvia diskusija? Jei reformuoti, tai reformuoti. Dabar ir nedelsiant. Net likus mėnesiui iki naujų mokslo metų pradžios. Tai iš tikrųjų tas pats, kas užsimauti kelnes per galvą: mokyklose viskas dezorganizuojama ir statoma ant galvos. Juk 11 ir 12 klasių mokiniai su mokyklomis yra pasirašę sutartis, kurių mokyklos savo iniciatyva negali nutraukti. Vyresniųjų klasių mokytojai taip pat buvo atsidūrę nemenkoje bėdoje, nes nėra garantuoti dėl savo darbo vietų ar net mokyklų, kuriose jie galėtų ir toliau mokyti. Taip pat reikėtų atsiminti, kad dauguma mažinamų vidurinių mokyklų irgi siekė būti akredituotos į vadinamąsias ilgąsias  gimnazijas. Joms atsakyta, bet vyriausybės sprendimu būtent šios mokyklos gavo dvejus metus, kad ištaisytų klaidas ir užpildytų spragas. Tai nieko nereiškia. Eikite lauk.

Tai yra argumentai, kad neskubėtume, sustotume, nusiramintume, dar kartą viską permąstytume. Gal bet kuri kita valdžios institucija taip būtų ir padariusi, bet ne ši. Ši valdžia atrodo šiek tiek  pasiutusi, rodos, nežino, ką daro. Tačiau taip nėra, nes būtent konservai su liberalais puikiai žino, ką  daro. Būdami netikri dėl vyriausybės nutarimo (o kas ten žino, ką dar pasakys Seimas), jie nusprendė vykdyti įvykusių faktų politiką – užklupdami atostogų metu, kol centrinė valdžia  snaudžia prie  kaktusų  kažkur tolimuose šiltuose kraštuose.

O po to bus per vėlu, tegul patys aiškinasi prieš sąjungininkus iš Varšuvos. Tai ne mes žadėjome. Mes esame tam, kad padarytume tvarką, išvalytume taip, kad daugiau nebebūtų problemų. Atmosfera šimtu procentų tokia pati, kuri vyravo, kai buvo priimamas pagarsėjęs naujasis Švietimo įstatymas. Tada tie patys politikai iš tikrųjų turėjo taip pat tik vieną argumentą: „Nediskutuokime.“ Jei mes pradėsime diskusijas, niekada nepriimsime tokio kaip Latvijos įstatymo – diskriminacinio  ir slegiančio mažumas. O mes turime būtent tokį tikslą. Be to, turime būti solidarūs su broliais latviais, kurie už tokį savo įstatymą nuolat gauna pylos iš Europos Sąjungos institucijų.

Uzurpatoriai, per pastaruosius vietos savivaldos rinkimus gavę apie 40 proc. visų rinkėjų balsų,  nori primesti savo valią sostinės gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms, Vilniuje sudarančioms ne mažesnį visų gyventojų procentą. Mes šiandien situacijos viešpačiai, todėl darome tai, ką norime. O jūs – tylėkit ir klausykitės! Tokia yra vyriausybės politikų, Vilniuje ką tik apšilusių kojas, o jau skleidžiančių tiek dvoko daugiakultūriame mieste, logika. Tiesa, ponams iš klumpių lenda šiaudai, nes absoliuti jų dauguma – Lietuvos provincijos sūnūs, kurie tik atvyko į sostinę studijuoti ir čia apsigyveno, kad dabar joje darytų savo tvarką. Tiesiog kaip tame anekdote, kai vienas nelabai sėkmingas džentelmenas paleido dūlį priėmimo salonuose metu ir uoliai velka batu per grindis, kad nuslopintų garso efektą. Bet įvykio liudytojas jo kaimynas klausia įsibrovėlį: „Na, gerai, ponuli, bet kaip su tuo dvoku?..“

Tadeuš  Andžejevski