Gintaras Songaila yra spalvinga ir pakankamai skandalinga Lietuvos politinės scenos figūra, todėl nereikia per daug detaliai garsinti jo asmenybę skaitytojams. Praėjusioje kadencijoje jis buvo Seimo, kur pateko dėl konservatorių protekcijos, narys. Konservai tada net gyrėsi, kad jie sutramdė ekstremalius nacionalistus, kurie jų partijų sąrašuose staiga transformavosi į paklusnius ėriukus.    „Paklusnūs ėriukai“ buvo ėriukai tik rinkimų laikotarpiu, po to labai greit parodė savo dantis, jokiu būdu nepanašius į avių. Savo geradarių  „įsčiose“ jie pradėjo užsiiminėti ES priešinga politika ir tuo pačiu metu staigiai radikalizuoti nacionalistinį pačių konservatorių sparną, ir taip pernelyg įtakingą be pačių „tautininkų“. Iškilo grėsmė susprogdinti partiją iš vidaus. Todėl mezaliansas buvo neišvengiamas, tačiau dėl to tapo ir pakankamai įdomus būtent po to, kai G. Songaila padavė savo partiją į teismą už tai, kad jos Vilniaus skyrius išdrįso užsiminti apie galimą koaliciją su sostinės tautinėmis mažumomis.

Konservatoriai išspardė G. Songailą ir jo draugus tautininkus iš partijos, o po to – ir iš Seimo, bet, žinoma, ne iš politinės scenos, kurioje „tautininkai“ pradėjo stumdytis, grodami anti-ES „kanklėmis“. Valstybinių švenčių metu „Songaila ir Ko“ visada žygiavo nacionalistų priekyje (su šūkiu „Lietuva lietuviams“) ir gatvėje bei žiniasklaidoje keikė visus išdavikus už Lietuvos žemės pardavimą užsieniečiams ir kitas erezijas, kaip antai originalią užsieniečių ir nelietuvių pavardžių rašybą.

G. Songaila šioje sferoje labai daug prisidirbo ir tikriausiai kaip vyriausybės atlygį gavo šiltą valstybinę vietelę, dėl kurios varžėsi, kaip skelbia elektroninės žiniasklaidos priemonės, dar penki konkurentai. Laimėjo trenktasis Ukrainos D. Jarošo rango, kuris dabar dalins valstybinius pinigėlius tikriausiai išsigandusiems Lietuvos leidėjams. Tautinių mažumų leidiniai apie pinigėlius iš G. Songailos fondo gali pamiršti, o likusieji teikiamas paraiškas tikriausiai turės pradėti aiškindami šefui, kokias tinkamas tautininkams „nuomones“ turi svarbiausiais klausimais (toliau aiškinti nėra reikalo).

Kai perskaičiau šią liūdną naujieną, iš karto prisiminiau „mažą skandaliuką“, kuriame dalyvavo G. Songaila. Tai buvo tuo metu, kai televizija „Polonija“ siekė retransliuoti savo programą Lietuvos teritorijoje. Derybos ir ginčai šiuo klausimu, kaip visi puikiai prisimename, vyko ilgai ir sunkiai. Galų gale, Lenkija už pasakiškus pinigus gavo Lietuvos sutikimą retransliuoti Baltijos televizijos dažniais, o jos šefas anuo metu buvo ponas G. Songaila. Apsidžiaugęs „sėkme“, tuometinis  Lenkijos televizijos vadovas Wieslaw Walendziak asmeniškai atvyko į Vilnių pasirašyti sutartį.  Atvyko, kaip sakyta, pasėdėjo pusvalandį prie pono G.Songailos kabineto durų ir išvažiavo atgal į Varšuvą, nes BTV vadovas net nemalonėjo jo priimti (žinoma, kur jam yra sutartis).

Vienu žodžiu, Songaila yra atitinkamo kultūros lygio, o tai, be jokios abejonės, netrukus išryškės ir naujosiose jo pareigose. Truputį perfrazuojant vieno klasiko žodžius, „yra du tikrieji kariai šioje Žečpospolitoje: G. Songaila Lietuvoje ir D. Jarošas  Ukrainoje“.

Tadeuš  Andžejevski