J. Kuzinis savo akciją vadina istorinio teisingumo grąžinimu (o kaip kitaip). Iš tiesų Palangos grąžinimu į tėvynės įsčias (suprantama, Latvijos) būtų išspręstas „istorinis ginčas dėl  jūrų sienos tarp Lietuvos ir Latvijos, būtų grąžintas Palangos kraštas, istoriškai buvęs Latvijos teritorijos dalimi“, – įsitikinęs aktyvusis mūsų kaimynas.

Aktyvistas norėtų, kad Latvijos parlamentas iš naujo išnagrinėtų susitarimą dėl jūrų sienos tarp Lietuvos ir Latvijos, o procesas turėtų būti prižiūrimas Europos Sąjungos ir Europos Tarybos. Štai kaip.

Nežinau, ar žinia apie nelaimę nugriaudėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus virš Palangos paplūdimių, kur dabar šimtai tūkstančių poilsiautojų kaitinasi saulėje ir pliuškenasi Baltijos jūros vandenyse, bet bijau, kad pliaže besikaitinantys žmonės nežino, kokia grėsmė pakibo virš populiariausio Lietuvos kurorto. Aišku, Lietuvoje naujiena buvo skelbiama šykščiai, o ir poilsiautojai tikriausiai užsiima kažkuo kitu, o ne spaudos ar interneto informacijos skaitymu. Jeigu  grėsminga „žinia“ taptų jų lemtimi, jie tikriausia ir taip pagalvotų, kad kažkas nedėvi kepuraitės nuo saulės ar geria ir neužkandžiauja.
Vis dėlto ironija šioje situacijoje visai netinka, nes latviai iš tiesų gali reikšti istorines pretenzijas dėl  mūsų poilsinės vizitinės kortelės, nes auštant nepriklausomybei Lietuvos-Latvijos ginčas dėl Palangos ir jūrų sienų tarp kaimyninių respublikų tikrai buvo iškilęs. Kuršių šalies, kuriai priklausė Palanga ir Šventoji, padalijimui ir prijungimui prie Lietuvos ar jos atidavimui vokiečiams, planavusiems ten įkurti savo autonomiją, ypač prieštaravo Latvijos Nacionalinė taryba, įkurta maždaug metais anksčiau už mūsų Tarybą. O kol politikai ginčijosi, įvyko nedideli susirėmimai. Lapkričio 23-ąją 10 Lietuvos karių, pastiprintų Kretingos policijos pajėgomis, užėmė pakrantės miestą ir išvarė iš jo „bermontininkus“. Lietuvių  akcija nepatiko šiaurės kaimynams, nes jau po keturių dienų kurorte pasirodė 150 ginkluotų latvių, turėjusių du kulkosvaidžius ir dvi patrankas. Jie išvarė Lietuvius iš miesto ir įvedė ten savo valdžią.

Pasienio konfliktas labai komplikavo santykius tarp Lietuvos ir Latvijos, viena kitą kaltinusios nedėkingumu ir noru užgrobti svetimą žemę. Reikia priminti, kad latviai Palangoje anais laikais turėjo labai svarbių ekonominių interesų. Tai buvo gintaro verslas. Mieste tada veikė net 13 gintaro gamyklų, kuriose dirbo 200 darbuotojų. Be to, Palanga buvo pasienio miestas ir tiekė Latvijai dideles pajamas iš muitų – iš viso 200 tūkstančių rublių per metus. Taigi buvo dėl ko kovoti, ir nenuostabu, kad Kaunas su Ryga savarankiškai negalėjo susitarti.

Pasirodė esąs reikalingas tarptautinis arbitras, kuriuo buvo pasirinkta Didžioji Britanija. Britai  arbitru  paskyrė  Jamesą  Simpsoną, kuris, kaip  paaiškėjo, Latvijos nelaimei, rėmė jos priešininkus (lietuviai vikriai įtikino J. Simpsoną, kad uostą Šventojoje kažkada įkūrė anglų įmonė „Norst“). Taigi arbitras galų gale sieną nubrėžė taip, kad ir Palanga, ir Šventoji atsidūrė Lietuvos pusėje. Tokiu būdu Latviai liko su šnipštu.

Šiandien jie vėl pradeda reikalauti istorinio teisingumo. Suprantu, kad kas nors gali man prieštarauti, jog pernelyg daug dėmesio skiriu individui, kurio mintys vaikšto apsėstųjų takais. Tačiau į tokią pastabą turiu kontrolinį klausimą – ar Latvijos revizionistai  kartais neima pavyzdžio iš mūsų mėgėjų atkapstyti buvusios šlovingos Lietuvos epopėją. Ar ne žymiausi Lietuvos portalai eksponuoja istorikus, tokius kaip Č. Iškauskas, kuris vienareikšmiškai kursto mus užsiminti mums teisėtai priklausančiomis istorinėmis vadinamosiomis Mažosios Lietuvos (šiandienos Kaliningrado sritis) teritorijomis.

Stulbinama, ponai! Todėl gal padarykime tokius  mainus: pakeiskime Palangą į Karaliaučių. Tuo tarpu taikintojo vaidmenį mielai galėtų atlikti Maskva. Rusijos Dūma jau klausinėja savo prokuratūros, ar teisingai (konstituciškai) jų šalis pripažino Baltijos respublikų nepriklausomybę...

Tadeuš  Andžejevski