Taigi riaušių mūsų valstybėje nebus, niekas nenukentės, nebus sužalotas, niekam nieko nenutiks.  Tik „Lietuvos rytas“ kažkodėl labai susierzino, nes žmonių išrinktiesiems parašė, kad pagaliau liautųsi krėtę juokus.

Tikiuosi, kad Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė skaito „L. R.“ ir laikraščio pastabą priėmė asmeniškai. Ypač po to, kai žiniasklaidai pasakė, kad ji pati balsuotų už pavardžių rašymo įstatymą, pridurkime, kad tuo atveju, jei balsavimas vyktų. O jis nevyko, nes būtent L. Graužinienė dėl procedūrinių priežasčių išbraukė jį iš darbotvarkės. Taigi nebalsavo (paaiškinkime), nes pati neleido balsuoti. Todėl susidarė tokia situacija, kaip iš scenos su imperatoriumi Neronu, kuris, išgąsdintas  gręsiančių pasipiktinusios Romos minios riaušių (apkvailintas, amoko būsenoje Neronas įsakė, kaip žinome, padegti  miestą), klausia Petronijaus patarimo: „O gal aš padainuočiau žmonėms? Ar mano balsas jų nesujaudintų?“ Elegancijos arbitras į tai atsakė: „Taip, imperatoriau, sujaudintumėte liaudį savo dainavimu, tačiau su sąlyga, kad leistų jums pradėti.“ Taigi, Ponia pirmininke, gal galėtumėte balsuoti „už“, tačiau su sąlyga, kad anksčiau būtumėte leidusi balsuoti.

Kompromitaciją, jau neaišku kelintą (kas jas suskaičiuotų) Seimas įskaitė anaiptol ne todėl, kad nepriėmė Pavardžių rašymo įstatymo, o todėl, kad Lietuvą valdantieji politikai eilinį kartą kažką žadėjo, o po to netesėjo savo žodžio. Beje, nė vienas iš Pavardžių rašymo įstatymo projektų – nei tas Vyriausybės (pavadinkime jį taip), nei opozicijos, nenumato originalios nelietuvių vardų ir pavardžių  rašybos. Vyriausybės projektas tik kaip kompromisą numato galimybę pavardėse naudoti (bet varduose jau ne) raides „w“, „x“ ir „q“. Šioje vietoje vėl į mano galvą skverbiasi scenelė iš klasiko apysakos, kai Bohuno lūpomis autorius sako Zaglobai, kad ir šis nusilenktų Kurcevičiams dėl kunigaikštytės  rankos. „Gal tau ir pažadės“, – šaipėsi nusivylęs kunigaikščių laikysena plėšikų vadeiva.

Lietuvos politikai, kaip tuščiažodžiai  Kurcevičiai, taip pat žada visiems ir viską, kad po to netesėtų   savo žodžio. Tokiu būdu šaiposi į akis iš tų, kuriems žada. Tik nežinau, ar jie supranta, kad už jų šaipymąsi mokame mes visi. Moka Lietuva, kuri esant sunkiai geopolitinei regiono situacijai liko be draugų. Aplink vien priešai arba, kaip ne kartą pabrėždavo mūsų valstybės vadovė, nenuoširdūs draugai.

Vienos šių valstybių sostinėje po metų vyks eilinis NATO viršūnių susitikimas, kuris bus Newporto tęsinys. Varšuvoje turi būti priimti svarbūs mūsų regionui sprendimai, kad ir tas, ar Vidurio ir Rytų Europos valstybėse visam laikui bus dislokuota sunkioji NATO karinė įranga. Bet kad tai įvyktų,  turime to siekti. Tačiau kaip tai padaryti, jei santykių su Lenkija būklė šiandien yra tokia, kad visai jų neturime. Mes praktiškai neturime jokių santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos vadovų.

Realią situaciją geriausiai iliustruoja naujausias pavyzdys, kai iki galo nebuvo žinoma, kas iš aukščiausios valdžios atstovų važiuos į Kauną, kad ten mandagiai susitiktų su prezidentu Bronisławu Komorowskiu, kuriam Kauno universitetas skyrė garbės daktaro vardą.

„Priichały ponai politikai,“ – vėl pasakysiu kaip H. Sienkiewicz. Prieš jus jau tiktai siena...

Tadeuš  Andžejevski