Veikiau ne pasakė, o surinko kompiuterio klaviatūra (laikai pasikeitė, todėl technologinė pažanga daro savo) ir, tekstą pavadinęs „Prasideda pageidavimų koncertas“, paskelbė plačiai skaitomame Lietuvos portale. Rašydamas apie pageidavimų koncertą neturėjo omenyje lenkų bendruomenės poreikių, kuriuos Lietuvos valdžios institucijos užuot sprendusios, dešimtmečius ignoravo, dažnai  juos tik gilindamos.

Budrus kaip gervė V. Stundys asmeniškai prisidėjo prie to, kad, pavyzdžiui, lenkų švietimo problemos būtų paaštrintos ir padidintos. Prisimenu, kaip Seimo narys, tada ėjęs Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pareigas, naują pagarsėjusį Švietimo įstatymą tikrąja to žodžio prasme „perstumdavo“ savo komitete, nutraukdamas bet kokias diskusijas apie naujo projekto ydingumą ir atvirą tautinių mažumų mokyklų diskriminaciją jame. „Balsuojam ir nediskutuojam“, – reikalaudavo iš LLRA Seimo nario, bandžiusio pateikti jam pastabą šiuo klausimu. Dėl Švietimo įstatymo pagrindiniame komitete diskutuoti (atkreipkime dėmesį) tada V. Stundžio buvo draudžiama, nes, kaip jis pats sakė, kitaip dėl būtinų pataisų gali būti niekada nenubalsuota. Tautines mažumas diskriminuojantį įstatymą (be to, ką vėliau pripažino Europos Tarybos patariamojo komiteto ekspertai) Seimo komitetas priėmė vadovaudamasis „Nebyliuoju Seimu” (jei jau remiamės istorija), be žodžio prieš, tyliai, gėdingai, buldozerio metodu.

Šiandien tas pats „nuoširdus  demokratas“ V. Stundys kelia triukšmą ir yra pasirengęs draskyti drabužius dėl tos priežasties, kad Seimas, jo nuomone, per greitai ir skubotai, dar prieš pavasario sesijos pabaigą, bando priimti Švietimo įstatymo pakeitimus, kurie tarnautų ir būtų naudingi „kai kurioms Pietryčių Lietuvos mokykloms“. O tai, reikia suprasti, yra negirdėtas nusikaltimas.

„Vos tik Premjeras A. Butkevičius susitiko su vienu iš Lenkijos lyderių, o spauda jau paskelbė, kad bus sprendžiami švietimo klausimai“, – piktinasi V. Stundys savo tekste. Ir tai tik jo rūpesčių pradžia, nes toliau Seimo narys nervinasi, kad „taip pat buvo pradėtas spręsti pavardžių rašymo klausimas“. Su tokiais dviem galingais smūgiais uždara konservatoriaus antilenkiškų iliuzijų vaizduotė tiesiog negalėjo susidoroti, todėl iš nevilties jis šaukiasi nacionalinio orumo. „Ar mes esame garbingi  savo valstybingumo gynėjai, ar tik paklusnūs vasalai“, – pamokslauja pabaigoje.

Anot V. Stundžio, santykių su strateginiu partneriu „perkrovimo“ kaina paklusniai pildome jo arba jo proteguotųjų Lietuvoje norus. Tai, o siaube, yra ne kas kita, kaip „Vidaus okupacija“, jei tikėtume vešlia autoriaus „minties siena“, daug pavojingesnė nei fizinė, išorinė. Trumpai tariant, jei leisime originaliai rašyti lenkų pavardes, dvikalbius gatvių pavadinimus ir išspręsime tautinių mažumų švietimo problemas, būsime okupuoti iš vidaus. Tiesą sakant, visose civilizuotose Europos šalyse tai jau seniai priimta.

T. Reitanas tikriausiai apsiverčia karste, girdėdamas šiuolaikinės savo karikatūros nesąmones.

Tadeuš  Andžejevski