Vyriausiosios D. Grybauskaitės patarėjos byla garsi ir sena. Ji trunka ilgiau kaip metus, nes teismas turėjo sunkumų pareikšdamas priekaištus Daivai Ulbinaitei, prokuratūros kaltinamai valstybės paslapties atskleidimu.
Kadangi skandalas kilo jau seniai, ne visi skaitytojai turbūt prisimena jo detales. Taigi trumpai priminsiu, kad prieš kelerius metus tarnybos (t.y. Saugumas) parengė slaptą raportą apie galimą Rytų kaimyno tarnybų mėginimą diskredituoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę dėl miglotos mūsų valstybės vadovės komunistinės praeities. Raportas su žyma „slapta“ buvo skirtas tik siauram politikų ratui – valstybės vadovybei - ir turėjo įspėti juos apie galimą informacijos grėsmę. Tačiau paaiškėjo, kad jokios atsargumo priemonės ar net kietos procedūros neveikia, kai pradeda veikti vadinamasis... žmogiškasis faktorius. Tada tinka garsi rusų patarlė: „što znajut dvoje – znajet svinja“. Tai atsitiko ir šiuo atveju. Nepraėjo nė kelios valandos nuo slaptos VSD informacijos pateikimo prezidentei, Ministrui Pirmininkui, Seimo pirmininkei ir parlamento saugumo komiteto pirmininkui, kai valstybės paslaptis tapo prieinama visiems, kas gali paspausti kompiuterio klavišą, nes BNS agentūra įkėlė ją į tinklą.
VSD agentai buvo „greiti ir įsiutę“. Įsiutę, nes informacijos (valstybės paslapties) atskleidimas visada gali kelti grėsmę dėl priešiškos valstybės informacijos šaltinio dekonspiravimo. Greiti, nes suveikė labai greitai ir jau kitą dieną pareiškė, kad žino, kur informacijos nutekinimo šaltinis. Preciziškai, minutė minutėn įrodė (naudodami ir kitus įrodymus), kad nutekinimo šaltinis negali būti niekas kitas, kaip vyriausioji prezidentės patarėja D. Ulbinaitė, kuriai yra pateikti baudžiamieji kaltinimai.
Taigi D. Ulbinaitė tiesiai iš prezidentūros pateko į kaltinamųjų suolą, žinoma, neigdama savo kaltę. Nors įrodymai, kaip pranešė žiniasklaida, buvo kieti, teismas pasirodė esąs keistai vangus. Tempęs procesą metus ir, matyt, apleidęs daug procedūrinių klausimų, galiausiai nusprendė, kad D. Ulbinaitė yra nekalta. D. Grybauskaitei tai labai patiko. Tuojau pat, nelaukdama sprendimo įsigaliojimo (t. y. prokuratūros teisės pasinaudoti galimybe kreiptis į aukštesnės instancijos teismą), prezidentė patrimitavo apie teisės raidės triumfą ir „tučtuojau“ priėmė savo buvusią patarėją atgal į darbą.
Rodos, teisę gerbiančios prezidentės skubėjimas buvo keistokas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo kurioziškumas iš tiesų yra akivaizdus. D. Ulbinaitė nekalta, kitų įtariamųjų trūksta, todėl reikia suprasti, kad valstybės paslaptis atsiskleidė pati. Tačiau temos žinovai neabejoja, kad D.Grybauskaitė, D. Ulbinaitę vėl priėmusi po savo sparnu, davė signalą teisėtvarkos institucijoms, kad nebandytų skverbtis į „baltais siūlais siūtą“ žemiausios instancijos teismo sprendimą, nes teisingumas, pasak prezidentės, jau įgyvendintas.
Tačiau prokuratūra parodė nagus ir ne tik apskundė nuosprendį aukštesniajam teismui, bet pareikalavo apklausti prezidentę kaip liudytoją, patikrinti D. Ulbinaitės parodymus melo detektoriumi, išklausyti kitus pagrindinius liudytojus, kuo nepasirūpino apygardos teismas. Kuo baigsis demonstratyvus prokuratūros, iki šiol buvusios po kietu prezidentės kulnu, narsumas, dar sužinosime. Ar D. Ulbinaitės (iš tikrųjų – atpirkimo ožio) byla tiesmukiškai rodo, kad šiandien Lietuvoje turime labai selektyvią teisinę valstybę.
Mes turime teisinę valstybę tik tada, kai pati valstybė nurodo, kur ir kada reikia ją turėti.
Tadeuš Andžejevski