Ir iš tikrųjų jis pasakė tiesą, nes jei kas nors devintojo dešimtmečio pabaigoje (Gorbačiovo „perestroikos“ laikotarpiu) būtų užsiminęs, kad Sovietų Sąjunga žlugs, o Lietuva taps nepriklausoma, jam šimtu procentų jam būtų nustatyta tam tikra diagnozė. Viskas įvyko tiksliai taip. Sovietų Sąjunga žlugo ir jos erozija prasidėjo kaip tik Lietuvoje. Šiandien jau išsitrynė iš atminties tų laikų dvasia. Ji išsitrynė ir niekada nebegrįš, nes buvo ypatinga, unikali, tautoms atsitinkanti gal tik kartą istorijoje: laisvės dvasia, noras pakeisti slegiančią „stagnacijos“ (tų laikų stilistika) atmosferą, kurią ilgiau ištverti jau nebebuvo jėgų.
Būtent iš gilaus ir į nenugalimo noro beveik tuo pačiu metu gimė „Sąjūdis“ ir Lietuvos Lenkų Sąjunga (Kultūros-mokslo draugija). Iš pradžių atgimdavome tautiškai, identiškai, kultūriškai tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, bet lyg ir atskirai, ir net vienas kito opozicijoje. Kodėl? Geras klausimas įvykių 25-mečio proga.
Pasitaikius progai, atvėriau „Sąjūdžio“ istoriją ir pažvelgiau į asmenų, formavusių šios organizacijos pamatus, pavardžių sąrašą. Vadinamąją iniciatyvinę grupę sudarė 35 žmonės: V. Landsbergis, V. Čepaitis, R. Ozolas, G. Songaila, B. Genzelis, V. Tomkus, A. Juozaitis, A. Medalinskas, Z. Vaišvila, V. Radžvilas ir kiti. Sakyčiau, iki skausmo žinomos pavardės tiems, kurie nors šiek tiek nusimano apie pastarųjų kelių dešimtmečių Lenkijos-Lietuvos santykius. Deja, šios pavardės žinomos dėl kraštutinio antipolonizmo ir intelektualams netinkamo nacionalizmo. Taigi visus in corpore galima drąsiai priskirti Lietuvos dešiniajam sektoriui (iš tikrųjų daugelis jų metų metus išdidžiai žygiuoja priekinėse vadinamųjų patriotų eisenų, organizuojamų ultranacionalistinių, fašistuojančių aplinkų, gretose). Taip yra šiandien, taip buvo ir prieš ketvirtį amžiaus.
Prisimenu, su kokiu didžiuliu entuziazmu ir empatija Varšuvoje buvo sutinkamas Virgilijus Čepaitis. Susitikimas su „žymiu disidentu“ iš Lietuvos vyko didžiausioje Varšuvos universiteto auditorijoje, kuri buvo tiesiog sausakimša. Atmosfera salėje pakili, lyg būtų sutinkamas pats Nelsonas Mandela. V. Čepaitis iš tiesų gerai įsijautė į „demokrato“, kovojančio už mažos, skriaudžiamos tautos teises, vaidmenį. Gražia lenkų kalba kvietė lenkus išreikšti solidarumą ir paramą.
Taip jau atsitiko, kad tada kaip studentas buvau salėje ir negalėjau nenustebti, kokią stebuklingą metamorfozę patiria asmuo, kuris lenkus Lietuvoje vadina ne kitaip kaip okupantais. Taigi aš garsiai paklausiau V. Čepaitį apie Vilniaus Armiją Krajovą, kurios juodą ir veidmainišką legendą oratorius naudojo šalyje, siekdamas pakurstyti lietuvius prieš lenkus. Prisimenu, kad po šio klausimo staiga įsivyravo tyla, o V. Čepaitis pro akinių stiklus įsmeigė į mane sumišusias akis. „Kaip krikščionis atleidžiu AK už tai, kad žudė nekaltus Lietuvos vaikus ir senolius, bet kaip lietuvis aš atleisti negaliu“, – pagaliau iškošė pro dantis. Salėje kilo sumaištis, nuotaika staiga žlugo. Niekas tada dar nežinojo, kad būtent į juos savo balsu prabilo aukštai „Sąjūdyje“ įsikūręs KGB agentas.
Bet grįžkime prie asmeninių prisiminimų apie pateiktą klausimą: „Kodėl?“ Mano nuomone, atsakymas galėtų būti toks – Vakaruose prie permainų vairo vadinamajame socialistiniame lageryje stovėjo nuoširdūs demokratai, opozicionieriai, kurie tiesiog bjaurėjosi bet kokia priespaudos forma. Jiems „nacionalizmai“ ir „nacionaliniai šovinizmai“ buvo taip toli, kaip nuo Žemės iki Marso.
Čia galėtume prisiminti kad ir Vaclavą Havelą, legendinį Čekijos opozicijos lyderį, pastorių Joachimą Gaucką iš Vokietijos ar Lenkijos „Solidarumo“ lyderius Lechą Walensą, Bronisławą Geremeką, Tadeuszą Mazowieckį, Leszeką Kuronį ir Adamą Michniką. Skirtingai nei Vakaruose, Lietuvoje į antisovietinės opozicijos priešakį prasimušė (arba jiems padėjo tarnybos) žmonės, sužeisti tarpukario ideologijos, Kauno krašte turėjusios ryškius antilenkiškus ašmenis. Prieškario „tautininkų“ požiūris giliai perarė jų sąmonę, užnuodijo sielas, iškreipė vaizduotę. Štai kodėl, mano nuomone, „Sąjūdis“ jau iš pat pradžių padalino Lietuvą į mūsų ir ne mūsų, į tikrus patriotus bei nepatikimus bendrapiliečius, kuriuos reikia nuolat smerkti. Tai buvo didžiausia lemtinga „Sąjūdžio“ klaida.
Keliaudami per šiuos dvidešimt penkerius metus mes pelnėme labai didelių pasisekimų, reikšmingų pokyčių, ką su malonumu norėtume prisiminti. Po nuolatinių pastangų, kaip advokatą turėdami Lenkiją, prasiskverbėme į dvi elitines šiuolaikinio pasaulio organizacijas – Europos Sąjungą ir NATO. Tuo pačiu įmanomu patikimiausiu ir veiksmingiausiu būdu užsitikrinome ateitį ekonomikos ir saugumo prasme. Toliau integruojamės į Vakarus. Nuo naujų metų Lietuvoje turime eurą (kad tik skubėjimas mums išeitų į gera), prieš metus baigėme pirmininkauti visai Europos Sąjungai, o tai galime sau įskaityti kaip pliusą. Ir nors gyvenimas Lietuvoje vis dar sunkus ir, deja, eurobarometrų rodikliai rodo, kad gerovės lygio atžvilgiu mes esame ES gale (turime vieną mažiausių minimalų darbo užmokestį, išmokas, pensijas, per trumpai gyvename, palyginus su kitomis ES šalimis), pažanga vis tiek matoma plika akimi. Iš ES lėšų renovuojame kelius, komunalinį ūkį, mokyklas, ligonines, statome nuotekų valymo įrenginius ir modernius įrenginius, kad gautumėme pigesnę ir švaresnę energiją. Mes investuojame į aplinką ir modernizuojame ekonomiką. Mūsų miestai ir gyvenvietės keičiasi akyse. Vilniaus senamiestis, pavyzdžiui, niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito Vakarų miesto.
Mes esame laisvi, ir ne tik savo šalies ribose. Šengeno susitarimas, tiesą sakant, atvėrė mums duris ne tik į Europos šalis, bet ir į visą pasaulį. Kaip palengvėtų, jei kartais prisimintume kilometrines eiles prie Vakarų šalių konsulatų siekiant gauti vizas. Durys atsivėrė ir, galima sakyti, Lietuva ištuštėjo. Dėl duonos mūsų išvyko daugiau kaip pusė milijono. Pereinamojo laikotarpio išlaidos yra didelės, bet, būkime sąžiningi, mes mokame už per didelę biurokratiją, korupciją, nepotizmą, tarsi šluota šluojančius iš mūsų šalies jaunimą, nenorintį taikstytis su sovietų tvarkos liekanomis.
Taigi reziumuojant – po ketvirtį amžiaus trukusios nepriklausomybės mes turime daug pasiekimų, bet ir ne mažiau spragų. Turime pagrindo didžiuotis, bet ir neišnaudotų galimybių turime daug. Įskaitėme įsimintinus laimėjimus ir skausmingas nesėkmes, bet vis dar esame kryžkelėje, jeigu kalbėtume apie pilietinės visuomenės modelį. Spragos šiuo klausimu yra didžiausias „Sąjūdžio“ trūkumas.
Tadeuš Andžejevski
