Tuo tarpu „užkandis“, jei tendencijos nepasikeis, dar per ateinančius rinkimus į parlamentą gali „praryti pagrindinį patiekalą“, todėl palankūs politologai pataria konservatoriams ieškoti pamainos A. Kubiliui. Metų metus mažiausiai populiarus Lietuvos politikas tempia partiją žemyn, kaip  kažkada V. Landsbergis. Vienintelis skirtumas yra tas, kad V. Landsbergis buvo pagalys partijos  ratuose 10 metų, A. Kubilius ją tempia žemyn jau 12 metų.

Ne mūsų reikalas sielotis dėl konservatorių problemų, bet šiek tiek palaikydamas diskusiją norėčiau pastebėti, kad konservatoriai nelabai turi kuo pakeisti A. Kubilių. Net sakyčiau, kad mūsų „konservatorių“ vadovavimo įgūdžiai yra nepakartojami formuojant pasaulio demokratinę tvarką. Aš manau, kad neatsirastų pasaulyje kita tokia demokratinė valstybė, kurioje viena iš dviejų pagrindinių politinių partijų mažų mažiausiai vieną kadenciją negalėtų skirti savo kandidato į prezidentus. Ne, ne iš kuklumo taip elgiasi, o dėl labiau žemiškų priežasčių. Neiškelia, nes neturi ko iškelti, nors pati save laiko „tradicine“ mūsų šalies partija.

A. Kubilius, kaip minėjau, neturi net šešėlio šansų. Privalo turėti omenyje savo pirmtako V. Landsbergio, kurio gyvenimo svajonė buvo tapti Lietuvos prezidentu, bandymą. Prieš keliolika metų surizikavo patriarchas, laimėjo „keliolika“ procentų pirmajame ture, susikompromitavo – ir nuo to laiko konservatoriai jau nerizikuoja.

Konservatoriams problemų kyla ne tik dėl šios partijos „viršūnės“. Pastarieji vietos savivaldos rinkimai parodė, kad ne geriau ji priimama ir regionų lygmenyje. Ten taip pat dvelkia tuštuma. Štai kad ir Vilnius, sostinė, kurią konservatoriai seniai matavosi, kol iškėlė kandidatą į merus. Pabaigoje apsisprendė dėl jauno M. Majausko, kuris turėjo „atmušti“ sostinę iš A. Zuoko rankų, pelnyti prestižą partijai ir patenkinti jos ambicijas, kurios Vilniuje jau dešimtmečius yra milžiniškos. Jaunasis startavo, ambicijas parodė, laimėjo... 8 proc. Ne geriau pavyko konservatoriams ir jų bastione, „Laikinojoje  sostinėje“ Kaune, kur „geležinis kandidatas“, ligšiolinis miesto valdytojas A. Kupčinskas turėjo nugalėti konkurenciją. Taigi turėjo pralenkti, o tuo tarpu nepartinis V.  Matijošaitis pralenkė jį ir, tiesą sakant, atėmė sėkmės šansus antrajame rinkimų ture. Švelniai  tariant, nesėkmių vaizdą papildė rinkimų rezultatai ir kituose dideliuose miestuose, kur, pakeitus rinkimų įstatymą ir įvedus tiesioginius merų rinkimus, konservatoriai tiesiog krito.

Bauginimas – pastaruoju metu pagrindinė konservatorių taktika, siekiant pritraukti rinkimų elektoratą. Nepakeičiamas partijos perlas šioje srityje yra jos legendinis lyderis V. Landsbergis, kuris net per savivaldos rinkimus sugebėjo (ciniškai naudodamasis nacionalinės šventės proga) pagąsdinti potencialius balsuotojus Rusija, agentais, mažumomis, kurios tikriausiai nori pakenkti Lietuvai, pavyzdžiui, išvežant šiukšles.

Kai potencialus elektoratas jau įbaugintas visu 150 proc. ir dar labiau įbauginti jau neįmanoma, staiga pasirodo, kad stojama prie sienos. Žmogaus baimės sluoksniai, kaip paaiškėja, taip pat yra riboti ir tam tikru momentu siaubas nustoja veikti. Tada gal gąsdintojai ir norėtų pereiti prie kokio nors pozityvo, tačiau jau per vėlu. Idėjų trūksta, o rankinis stabdis veikia...

Tadeuš  Andžejevski