Turėtume tik pasveikinti tokią neklystančią prezidentę. Tiesiog žiūrėti ir mokytis. Juo labiau, kad iš pačios konferencijos temos kyla tam tikras nenuoseklumas. Jeigu regione taip pavojinga, tai lyg ir  kyla klausimas, ką padarė „neklystanti“ prezidentė, kad Lietuva jaustųsi saugesnė kariniu atžvilgiu. Prieš metus metiniame pranešime prezidentė kalbėjo, kad mes turime visas įmanomas NATO garantijas. Gerai, atsakome. Tik popierinių garantijų gali nepakakti – moko mus istorija. Mums reikia, kad šios garantijos veiktų ir realiame gyvenime. Ir tam tikslui mums reikia patikimų  partnerių, sakyčiau, draugiškų santykių su šiais partneriais, iš kurių pirmiausia mes tikimės pagalbos.

Mūsų atveju tokia šalis yra Lenkija – svarbiausia šalis NATO regione. Lyderis, už šimtus milijardų modernizuojantis savo kariuomenę, perkantis naujausias karines technologijas, geriausią naujausią  įrangą ir ginklus. Lenkijos teritorijoje, paskutiniu NATO viršūnių sprendimu, turi būti dislokuotas vadinamasis NATO priešakinis būrys, t. y. greitojo reagavimo pajėgos. Tai yra labai rimti argumentai, kad regione turėtume orientuotis į Lenkiją.

Taigi reikalaujame ne tik taisyklingų, bet ir, kaip jau minėjau, draugiškų santykių su mūsų Vakarų kaimynu. Bent jau tokių, kokie yra, pavyzdžiui, tarp Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Jau dešimtmečius trunkanti šių dviejų valstybių strateginė partnerystė, nepaisant to, kokios yra vyriausybės  abejose vandenyno pusėse (konservatoriai ar leiboristai, respublikonai ar demokratai), yra užsienio politikos principas. Kai rugsėjo 11-ąją JAV buvo užpultos tarptautinių teroristų, Londonas iš karto paskelbė, kad eina į karą prieš „Al-Qaeda“ petys į  petį  su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Būtent tokių santykių su Lenkija reikia Lietuvai. Tuo tarpu politikai su iš biografijų išplėštais lapais   įtikinėja, kad mūsų atžvilgiu nesavanaudiškų draugų mums nereikia. Prasilenkiame su jais tiesiog pasirinkdami utopinę (kaip būtų pasakęs Cat-Mackiewicz) sąjungą su Skandinavijos šalimis. Ne, aš nesakau, kad mums nereikia ekonominio bendradarbiavimo su daug geriau už mus išsivysčiusiomis Šiaurės šalimis. Mums jų reikia, tik būtume suvedžioti, jei sakytume, kad tai pakeis strateginius (daugiausia dėl saugumo) santykius su Varšuva. Ir tokios partnerystės nuo tada, kai postus aukščiausiose šalies tarnybose užėmė konservatoriai ir dabartinė prezidentė, šalyje ne tik neturime, bet net ir mūsų santykiai su Lenkija, pasinaudosiu buvusio prezidento Valdo Adamkaus apibūdinimu, yra „apgailėtini“.

Taigi „neklystančią“ prezidentę sveikiname su gera nuomone apie save.

Tadeuš  Andžejevski

P.S. Prieš keletą savaičių, rašydamas R. Janutienės knygos „Dinastija. Landsbergių išlikimo  istorija“, kurioje autorė kaltina buvusį „Sąjūdžio“ lyderį naudojimusi privilegijomis, kurios  paprastiems žmonėms sovietinės valdžios laikais pokario represinėje Lietuvoje buvo neprieinamos, komentarą, parašiau, kad V. Landsbergis turi du ėjimus. Arba paduoda autorę į teismą už šmeižtą, arba priima žurnalistės jam priskirtą nelabai šlovingą „privilegijuoto sovietų valdžios vasalo“ titulą.

V. Landsbergis, perskaitęs (nes jis atsakyme ir mano pavardę naudoja) sureagavo. Jis sureagavo labai savotiškai, jei nesakytume isteriškai. Trumpo, kandaus teksto kas antrame sakinyje išvadino R.  Janutienę melage (žinoma, bandydamas įteigti, kad knygą užsakė „darbdaviai“), tačiau nepateikė  jokių pavyzdžių. Iš esmės knygoje jis nepaneigė jokio priekaišto (išskyrus nuolankų jo tėvo laišką Vokietijos komisarui Rosenbergui, kuris, kaip jis aiškino, buvo parašytas ne dėl žemų motyvų,  bet siekiant išgelbėti vyresnįjį sūnų, tuo metu buvusį kalėjime). Kiti kaltinimai buvo nutylėti. Ir, kaip tokiose situacijose sakydavo rusai, – „Molczanije – znak  soglasija...“