Knygos įtaigiu pavadinimu „Dinastija. Landsbergių išlikimo istorija“ autorė atskleidžia Lietuvos nepriklausomybės architekto portretą, gerokai besiskiriantį nuo to, kurį įpratome matyti vadovėliuose  ir oficialiose  kronikose. R. Janutienė net tvirtina, kad rašyti knygą apie V. Landsbergį jai buvo kaip „restauruoti piktavališkai sieros rūgštimi užpiltą portretą“. Ši „rūgštis“ – tai pirmiausia išvalyti sovietmečio Sąjūdžio lyderio archyvai. Vis dėlto kruopščiai nušluotus sovietų okupacijos laikų pėdsakus žurnalistei pavyko atkurti iš kitų to laikotarpio archyvinių šaltinių. Pasak autorės, prieš 10 metų ji iš dabar jau mirusio Nepriklausomybės akto signataro Gedimino Ilgūno gavo pluoštą slaptų Lietuvos komunistų partijos archyvų dokumentų ir juose aptiko daug muzikologijos profesoriaus V. Landsbergio  pėdsakų. Dokumentus ji  laikė  savo vasarnamyje, kuris paslaptingai sudegė. Iš pradžių  žurnalistė  manė, kad dokumentai taip pat sudegė. Tačiau paaiškėjo, kad lagaminas su popieriais liko nepaliestas ugnies. Jai pradėjus dėlioti apdegintus dokumentus į krūvą, susikūrė, pasak autorės, ne legendinis „S“  lyderis, o labiau „privilegijuotas sovietų valdžios  vasalas“.

Remdamasi dokumentais, faksimilėmis, žurnalistė savo knygoje detaliai aprašo visas privilegijas, kuriomis sudėtingiausiais Sovietų represijų ir indoktrinacijos laikais naudojosi Landsbergių šeima. Autorė iš slaptų dokumentų į dienos šviesą išvelka gausias muzikologo ir jo šeimos keliones po užsienio valstybes, personalines pensijas, atlyginimus, mokslo laipsnius, paskirtus automobilius ir butus. „Tokiomis privilegijomis sovietmečiu galėjo mėgautis tik labai patogūs valdžiai žmonės“, – apie sovietų apanažą Landsbergių šeimai daro išvadą R. Janutienė.

V. Landsbergis – tai „praeities agentas“, – tokią tezę savo knygoje pateikia autorė.  Be to, ji teigia, kad į Sąjūdžio valdžios „viršūnę“ V. Landsbergis pateko anaiptol ne dėl siekio dirbti nepriklausomybės vardan, o veikiau dėl atsitiktinumo. Niekas profesoriaus muzikologo, nemėgstamo  aplinkoje, nekvietė į iniciatyvinę  grupę. Jis ten pateko sutapus pavardėms – remiasi įvykių liudytojais R. Janutienė. O veikdamas „S“, V. Landsbergis turėjo apsisupti bendradarbiais, kurie vėliau buvo demaskuoti kaip KGB agentai (pvz., dešininioji vado rankaVirgilijus Čepaitis ir kiti). Tai jie savo globotinį turėjo stumti į opozicijos judėjimo valdžios viršūnes – teigia  žurnalistė, ramindama nepatenkintus tikruosius opozicionierius.

Kaip teigia R. Janutienė, ji labai norėjo pasikalbėti su V. Landsbergiu  šia  ir kitomis paslapties apgaubtomis temomis, tačiau buvęs „S“ vadas griežtai atsisakė, nes žinojo, kad žurnalistė rašo knygą apie „tikrą Landsbergį“. Jis verčiau nori gyventi su „praeities kupra“, slepiama iki šiandienos – daro išvadą knygos autorė vildamasi, kad perskaičius knygą, jos herojui palengvės, nes tiesa visada išlaisvina.

Daug dėmesio savo knygoje R. Janutienė skiria ir V. Landsbergio  bendravimui  su D. Grybauskaite. Remdamasi išsamiu dokumentų ir faktų palyginimu įrodo, kad V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė – „dvasiniai brolis ir sesuo“. Jie abu turėjo panašią sovietinę praeitį ir nenugalimą valdžios siekį. V. Landsbergis atvėrė D. Grybauskaitei kelią į valdžios viršūnes nepriklausomoje Lietuvoje (žinodamas apie niekingą jos vaidmenį, šaliai kovojant dėl nepriklausomybės), nes tai jo dvasinė  emanacija. Jos dėka galėjo įgyvendinti savo svajones apie prezidento valdžią, kurios jis asmeniškai negalėjo pasiekti, nes jam beviltiškai trūko populiarumo tarp paprastų žmonių. Todėl D. Grybauskaitė tapo paklusniu valdžios mechanizmu jo rankose, kurį šis galėjo laisvai valdyti.

Gynė jos melą dėl tariamo įrodymų trūkumo, kad D. Grybauskaitės tėvas priklausė sovietų partizaniniam judėjimui ir NKVD represiniams organams. Galbūt todėl, kad, kaip teigia R. Janutienė, jo tėvas Landsbergis-Žemkalnis turėjo panašų įbrėžimą savo biografijoje. Juk iš Antano  Sniečkaus, Sovietų saugumo ir Lietuvos komunistų partijos vado (jis asmeniškai „globojo Landsbergių šeimą“), pasisakymų dokumentuose galima suprasti, kad Žemkalnis buvo „partizanas“ ir jam labai padėjo. Be to, Žemkalnis, Landsbergių dinastijos pagrindas, turėjo būti labai pragmatiškas  žmogus. Pasak autorės, sovietų laikais jis buvo komunistų aktyvistų draugas, vokiečių okupacijos metu – pagrindinis Vilniaus architektas, ištikimai bendradarbiavęs su naciais.

Sūnus taip pat sugebėjo prisitaikyti. Būdamas paauglys, jis įstojo į komjaunimą, kad darytų karjerą. Tuo metu jo bendraamžiai pasirinko kovą su okupantu ir masiškai buvo išduodami draugų iš mokyklos suolų, rašo R. Janutienė pridurdama, kad V.  Landsbergio biografijoje apskritai yra labai mažai tikrų dalykų. Na, nebent Žemės perkėlimo įstatymas, kuriuo pasinaudojo jo šeima,  perkėlusi savo sklypus į prestižines Vilniaus teritorijas ir taip padauginusi turtus.

Aš neskaičiau knygos. Dokumentų, kuriais remiasi R. Janutienė, taip pat nemačiau. Autorę cituoju tik remdamasis tuo, ką ji norėjo pasakyti anonsuodama leidinį. Tačiau manau, kad V. Landsbergis, perskaitęs „sagą“ apie savo  šeimą, iš esmės turi tik du ėjimus. Arba paduoda autorę į teismą už šmeižtą, arba priima žurnalistės jam priskirtą nelabai šlovingą „privilegijuoto sovietų valdžios  vasalo“ titulą.

Taigi, laukiame reakcijos...

Tadeuš  Andžejevski