Pasak „The Daily Mail“, Lidl direktoriaus sprendimas papiktino vietos lenkų bendruomenę, kuri iškart susibūrė, kad apgintų savo gimtąją kalbą, ir parengė peticiją, skirtą centrinei „Lidl“ būstinei  Vokietijoje. Peticijoje parašė, kad Škotijos miestelyje esančios parduotuvės direktorius ne tik neleidžia lenkų tautybės darbuotojams tarpusavyje bendrauti gimtąja kalba, bet draudžia ir kalbėti lenkiškai su klientais, kurie „Lidl“ dažnai renkasi tik todėl, kad čia gali tikėtis būti aptarnauti savo gimtąja kalba.

Atsakymas, netrukus atėjęs iš centrinės būstinės, nevykusį direktorių privertė raudonuoti. Vokiečių „Lidl“ būstinė stojo lenkų tautybės klientų ir darbuotojų pusėn. Uolus škotas gavo aiškius savo viršininkų nurodymus, kad ateityje jo parduotuvės lankytojai būtų aptarnaujami ta kalba, kuria jie  pageidauja. Anglakalbiai – anglų, lenkai – lenkų.

Tikriausiai taip pamokytas škotas pasijuto kaip šuo, muilą suėdęs, o mes Lietuvoje tikriausiai pagalvojome: „Iš kur tai žinome?“ Mūsų šalyje panašių istorijų galime pateikti ne vieną ir ne dvi. Pakanka prisiminti, kaip prieš keletą metų išgarsėjo „Lietuvos geležinkelių“ vadovybės sprendimas,  kuriuo daugeliui ten dirbančių lenkų, grasinant atleidimais, buvo uždrausta tarpusavyje bendrauti gimtąja kalba. Deja, Lietuva – ne Vokietija, tad niekas iš valdžios institucijų neperspėjo, kad ten nebeliktų valstybinės įstaigos direkcijos, kalbine prasme diskriminuojančios savo darbuotojus.

Kas iš tiesų turėjo įspėti, jei aukščiausia įstatymų leidybos institucija šalyje – Seimas – rengia tolesnes sankcijas, kai viešojoje erdvėje vartojamos kitos kalbos, išskyrus valstybinę.

Įvyko pirmasis konservatorių sukurto naujo Valstybinės kalbos įstatymo projekto svarstymas, kuriame lietuvių kalbos apsauga (beje, ir taip geriausiai pasaulyje saugomos kalbos) dar turi būti padidinta. Projekte numatyta, kad valstybės ir savivaldybių dokumentuose, kelio ženkluose ir visais kitais įstatymo numatytais atvejais terminologija, topografiniai ir panašūs ženklai turi būti rašomi  tik oficialia lietuvių kalba. Šis reikalavimas taip pat taikomas visoms viešųjų įstaigų ir net privačių įmonių iškaboms.

Taigi jokių „Swedbankų“, „Coca-Colos“ ar „Pizzos“... Lietuvoje turi būti taip, kaip vienoje iš postsovietinių Azijos šalių (jei gerai pamenu, Turkmėnijoje), kur užplūdus nacionalinio atgimimo bangai itališką „Pizzą“ pervardino į turkmėnų „Picó“.

Projekte, žinoma, nepamiršta ir nelietuviškų pavardžių rašyba. Uždrausta (savaime suprantama) rašant pavardes naudoti kažkokias „nelietuviškas“ raides. Turi būti tik lietuviškai ir jokių diversijų su dviguba „w“. Trumpai tariant, iš tautinių mažumų atžvilgiu vargingo įstatymo, koks yra šiuo metu, konservatoriai daro tikrai „šarvuotą“. Šarvai turi būti tokie kieti, kad juos pažeisti negalėtų  jokie Europos Tarybos ekspertai, metų metus reikalaujantys iš Lietuvos suderinti jau liūdnai pagarsėjusio įstatymo nuostatas su Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos reikalavimais.  

Tadeuš  Andžejevski