Antroje vietoje, surinkusi šiek tiek daugiau nei 21,5 proc. balsų, atsidūrė dešiniųjų Vienybės partija. Trečioje vietoje įsikūrė centro dešiniųjų Žaliųjų sąjunga ir Valstiečių sąjunga, surinkusi 19,7 proc. balsų. Tolimesnes vietas užėmė Nacionalinis aljansas (16,5 proc.) ir naujai įsteigta kairiosios pakraipos partija „Iš širdies – Latvijai“, sugebėjusi peržengti rinkimų slenkstį (5,8 proc.).

Labai mažai tikėtina, kad, nepaisant pergalės, Latvijos Ministru Pirmininku pirmą kartą istorijoje taps rusas, „Santarvės centro“ partijos lyderis Nilas Ušakovas. Jis veikiau turės tenkintis Rygos mero pareigomis, kurias eina jau antrą kadenciją iš eilės. Vyriausybės vadovas jis nebus, nes kitos  Latvijos partijos ketina sudaryti porinkiminį bloką, savotišką nugalėtojo boikoto koaliciją.

Tikėtina, kad „Santarvės“ bus atsikratyta nelabai parlamentiniu būdu, bet tai – latvių reikalas. Mane, kaip kaimyninės šalies pilietį, labiau sudomino Latvijos rinkimų atmosfera, kuri, pasak žiniasklaidos pranešimų, buvo grįsta grėsmės iš Rytų baime.

Latvijoje seniai nebuvau, bet manau, kad atmosfera yra panaši visose Baltijos šalyse. Politikai, ekspertai, analitikai, politologai nuolat pranašauja apie netolimą scenarijų su žaliaisiais žmogeliukais prie Baltijos jūros, o tai pradeda veikti vietinių gyventojų vaizduotę. Galiausiai kaitinama atmosfera tampa panaši besikuriančią pranašystę. Scenarijus pradeda vykti pagal patarlę: „Kas turi būti, tas ir įvyks.“

Lietuvoje jau žinoma „delfiinternautė“ Renata, pateikdama eilinį tekstą apie Vilniaus lenkus, nevynioja  reikalo  į vatą. Jos rudens esė apie Vilniaus kraštą  ir nepaprastus jo  gyventojus  gali būti drąsiai vadinamas „Bulviakasis III pasaulinio karo išvakarėse“. Ir aš nemanau, kad esė, pranašaujantis apie tiesiog neišvengiamą kataklizmą, – tai tik internautės vaizduotės sužydėjimas.   Manau, kad tai labiau kasdienio gyventojų protų bombardavimo iš politinių „žinovų“ pozicijos vaisius.

Jei televizijoje žmonės aukščiausiu lygiu nuolat gąsdinami tik hipotetiniais scenarijais, tai jiems ta baimė pagaliau pradeda persiduoti. Vienas iš mano pažįstamų, kai pradėjome diskursą apie grybavimą, neseniai pasakė, kad šiais metais gausu šių miško gėrybių. Ir  netrukus  pridūrė: „Sako, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą taip pat miškuose buvo daug grybų.“ Visiškai  teisingai. Ženklai danguje ir žemėje neišvengiamai pranašauja tai, ką mums nenuilstantys politikai kasdien kala į galvas.

Numanau, kad Latvijoje mes taip pat turime reikalų su tam tikra savarankiškai besikuriančia pranašystės forma. Jau pati D. Grybauskaitė neseniai Lietuvos ambasadoriams gyrėsi, kad įvairiuose tarptautiniuose forumuose nuo Rusijos agresijos gina ne tik Lietuvą, bet ir Latviją bei Estiją. Po tokio „gynimo“ rinkimų rezultatus Latvijoje turime tuos, kurie jau buvo paskelbti. Na, juk netinka, kad  kaimyninės šalies prezidentas nuolat kalbėtų apie grėsmę, o čia „grėsmė“ rinkimuose  nekaip pasirodė. Gėda būtų, ir tiek.

Savarankiškai besikurianti pranašystė truputį panaši į Holivudo garsenybių šlovę. Kol apie įžymybės šlovę nepaliaujamai bamba žiniasklaida, – žvaigždė gyvena. Kai žiniasklaida rimsta, žvaigždė dingsta iš dangaus nepastebimai, spontaniškai ir negrįžtamai.

Tadeuš  Andžejevski