Pateiksiu kai kuriuos Tautinių mažumų įstatymo oponentų pareiškimus, kad skaitytojas orientuotųsi, koks vis dėlto buvo tautos išrinktųjų diskusijų lygis. Povilas Urbšys, nepriklausomas Parlamento narys iš Panevėžio, nenori įstatymo dėl banalios, sakyčiau, priežasties. Jo manymu, lenkai Lietuvoje apskritai nėra tautinė mažuma, skirtingai nei Lenkijos lietuviai. Kodėl? Todėl, kad Lenkijos lietuviai gyvena savo etninėje žemėje, o Lietuvos lenkai – ne. „Todėl jie negali būti tautinė mažuma, daugiausia tik bendruomenė“, – paaiškina visiškai naują doktriną P. Urbšys. Jeigu neminėtume su laiku prasilenkiančio Seimo nario žemių etniškumo apibrėžimo, Europoje mažumų autochtoniškumas siejamas su jų gyvenimo tam tikroje teritorijoje ilgaamžiškumu. Seimo nario iš Panevėžio išradimai iki šiol nežinomi nei Europoje, nei pasaulyje. Aš turiu rimtų abejonių, ar jie ten ką nors sudomins.
Bet ką ten P. Urbšys. Dar geresnė nei jis apibrėžimų srityje pasirodė Seimo narė Marija Čigriejienė, Kauno tautininkų konservatorių atstovė. Pasak jos, Lietuvos lenkai negali būti priskiriami tautinėms mažumoms, nes... jie turi savo šalį – Lenkiją. Ir pasak M. Čigriejienės, tautinėmis mažumomis gali būti laikomos tik tos nacionalinės bendruomenės, kurios neturi savo valstybės. Į tokį konservatorės pareiškimą turiu tik vieną patarimą M. Čigriejienei – nepaisant profesorės titulo, būtų gerai kartkartėmis įsiklausyti į Prezidento Chiraco patarimus ir nepraleisti galimybės patylėti. Mažiau susikompromituotų.
Bet ką ten M. Čigriejienė. Seime turime dar du buvusius užsienio reikalų ministrus. Juk jie patys esą „klasė“. Vienas iš jų – Audronius Ažubalis – galimą Tautinių mažumų įstatymo priėmimą tiesiog pavadino „erezišku projektu“, kurio tikslas yra kurstyti etninę nesantaiką Lietuvoje. Visame pasaulyje juridinė tautinių mažumų teisių apsauga yra standartas, kurio tikslas yra garantuoti etniškumo neliečiamumą šioje šalyje. Tačiau pas mus, pasak A. Ažubalio, Europos lygio Tautinių mažumų įstatymas – tai grėsmė, priešiškos mums valstybės specialiųjų tarnybų diversija. Ufffff, net nežinau, ką pasakyti. „Pasisekė“ mums su politine klase, kad trūksta žodžių.
Kitas diplomatijos eksšefas (nesvarbu, kad tolimojo laikmečio) – Povilas Gylys. Šis, pasitaikius progai, mostelėjo straipsnį energingu pavadinimu „Kaip Varšuva parklupdo Vilnių“, kuriame sublizgėjo politikos žinovo nuovokumas. Taigi jei kas nors nežino užsienio politikos, sutelktos ties „Lietuvos ožka“, apie kurią kadaise užsiminė prezidentas B. Komorowski, ar apie „Lietuvos chamus“ iš primityvaus Poznanės chuliganų plakato. Seimo narys P. Gylys, gebantis atsiminti jau nebežinau kurį kartą, išlukštena tuos faktus, kad pričiuptų Varšuvą nusikaltimo vietoje ir pateiktų Lietuvos parlamentarų, pasisakančių už Tautinių mažumų įstatymo priėmimą, „vasalo“ santykių įrodymus. Kadangi mes turime „savigarbos“, moko šiandieninius Lietuvos diplomatus, kaip jie turi aiškinti Varšuvai atsisakymą priimti juridinius aktus, kurių tikimasi Lenkijos sostinėje. O aš noriu tik vieno – tegu man kas nors paaiškina, nuo kada garbė („savigarba“) yra siejama su visiems žinomu nenoru vykdyti anksčiau duotus pažadus? Jei anksčiau ne vieną kartą duoto žodžio nesilaikymas pagal P. Gylį yra garbingas, tai ko stebėtis, kad su kai kuriais Lietuvos politikais Varšuvoje jau niekas net nenori matytis.
Kad nebūtų liūdna, pabaigai – apie socdemus, apsimetančius, kad tautinėms mažumoms gamina kažkokį patiekalą. Šie tikrai veikia su dideliu užmoju. Seime pritarė iš karto dviem projektams: dėl pavardžių ir topografinių pavadinimų rašymo – jų pačių ir konservatorių. Ir menkniekis, kad vienas prieštarauja kitam. Svarbiausia, kad kažką gaminame. Gal mums pavyks kokie nors politiniai inkstai su obuolių pyragu...
Tadeuš Andžejevski