Vitebske, Baltarusijoje, vietos bendruomenė pasidovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo paminklą, kuris dėl vedybinės giminystės vadinosi ir Vitebsko kunigaikščiu. Paminklas atrodo  prabangiai. Kunigaikštis jame pavaizduotas jojantis, rankoje laikantis sakalą. Atrodo drąsus ir valdingas, bet nesiruošia medžioti. Sakalas paminklo ekspozicijoje yra tik alegorija, architekto koncepcijoje reiškianti kažkokį simbolį. Algirdo paminklo autorius rodo jį kaip pasiuntinį, kiekvienam iš mūsų turintį po dedikaciją.

„Jis kiekvienam iš mūsų kažką įdeda, kuo mes galime didžiuotis ir ką galime naudoti savo tautinėje  tapatybėje“, – paminklo simboliką paaiškino internete jo autorius Sergejus Bondarenka. O  visada budrus istorikas Česlovas Iškauskas tučtuojau pagavo jo žodį ir iškart parašė straipsnį „Kodėl kaimynai pasisavina mūsų istoriją ir mūsų kunigaikščius?“ Straipsnyje istorikas Baltarusijos menininką mini tik kaip „pasisavintoją“. „Nacionalinio identiteto?“ „Bet kieno? – klausia ir pats atsako į klausimą. – Žinoma, Baltarusijos („gudiškosios“), o ne Lietuvos“. Ir juk aišku, kas seka  iš tolesnės Lietuvos istoriko polemikos, – kad net kiekvienas vaikas žino, jog Algirdas – tai ne koks  Olgierd, kažkoks „gudas“, o Algirdas – lietuvis kūnu ir krauju. Kunigaikščio pasisavinimas yra akivaizdus.

Toliau kūrybiškai vysto mintį, iškeldamas eilinį simbolikos vogimo pavyzdį. Pagal šį pavyzdį, Lietuvos vytį Lietuvos kaimynai pasisavintojai taip pat „pasisavino“? Tik kumelei uodegą į kitą  pusę palenkė, kad neišeitų plagiatas. Bet tegu  tai nieko nesuklaidina. Grobimas akivaizdus, o ir jo tikslas taip pat žinomas – nušvilpti iš Lietuvos istoriją ir jos šlovingus valdovus. Ir kai grobimo akcija jau bus įvykdyta, ateis Senovės sostinės laikas, kurio gudai geidžia, – grėsmingai pranašauja Lietuvos istorikai-sąmokslininkai.

O baltarusiai, kurie kaip tauta tik ieško savo nacionalinio identiteto šaknų, mato reikalą visiškai kitaip. Algirdas buvo jų pilies, atitekusios jam  kaip žmonos Marijos, tenykščio valdovo dukters, kraitis, kunigaikštis. Todėl jie laiko lietuvį savu (kaip ir laiko save lietuvių palikuoniais), teisingai juos valdžiusiu. Būdamas pagonis, nedraudė jiems krikščioniško tikėjimo, kalbėjo kaip savas jų rusinų kalba, ir – kas gali būti svarbiausia – kaip teisėtas valdovas apsaugojo juos nuo laukinių mongolų ir totorių ordų. Taigi narsiam ir karingam  valdovui priklauso paminklas.

Taip pat reikėtų atsiminti, kad tais laikais, apie kuriuos kalbame, Lietuvos Didžiosios   Kunigaikštystės žemės ir slavų tautos sudarė 90 proc., ir tik 10 proc. joje  buvo, šiandienine  žodžio prasme, lietuviai. Todėl nenuostabu, kad baltarusių, vėl atrandandančių savo istoriją, dalis tapatina save su LDK, kurią jų protėviai palaikė kariniu atžvilgiu, veikė ją kultūriškai, įtakojo ideologiškai, skleisdami, pavyzdžiui, krikščioniškąją religiją. Tačiau stebina kai kurių Lietuvos istorikų ir politikų požiūris, jų pavydus nenoras, kad kažkas „savintųsi“ jų istoriją ir valdovus.

Algirdas, kaip rašo lenkų istorikas Jerzy Ochmanski, buvo vienas iš didžiausių viduramžių politikų.

Todėl jo kario šlovės ir valdovo puikumo pakaks visiems šiandienos LDK paveldėtojams. O klausimas: „Kieno Algirdas – mūsų ar jų?“ – tikrai įžeidžia šio įžymaus geležies epochos lyderio  atminimą.

Tadeuš  Andžejevski