Nors referendumas baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis, – visiška nesėkme, tačiau demokratija buvo įgyvendinta. Būtina atskirti du dalykus: tiesioginę demokratiją, į kurią piliečiai turi šventą teisę, nuo dalyko esmės – užkirsti konstitucinį kelią užsieniečiams pirkti Lietuvos žemės ūkio paskirties žemę.
Buvo surinkta 300 tūkstančių parašų, todėl referendumas turėjo būti surengtas. Kyla klausimas, ar Vyriausioji rinkimų komisija turėjo leisti rinkti parašus dėl referendumo, kurio jau pats tikslas pagal konstitucinę teisę prieštaravo Konstitucijai. Jis buvo susijęs su tokiu Lietuvos teisės pakeitimu, kuris prieštarautų mūsų tarptautiniams įsipareigojimams. Iš tiesų, jei referendume būtų pavykę balsuoti dėl visiško draudimo parduoti žemę užsieniečiams, tai prieštarautų mūsų stojimo į Europos Sąjungą susitarimui.

Tačiau atrodo, kad pas mus, Lietuvoje, Konstitucija yra šventa karvė tik tada, kai reikia uždrausti lenkams viešai naudoti jų kalbą. Tada net pati galimo prieštaravimo prielaida jau buvo pažymėta šventumo aureole. Tačiau kitais atvejais Pagrindinio įstatymo „šventumas" nevertas nė sudilusio skatiko. Tokia iš tikrųjų yra „patriotų" logika.

Bet grįžkime prie dalyko esmės. Patriotai iš po Gedimino stulpų ženklo įtikino visuomenę, kad vienintelis būdas išgelbėti Lietuvą nuo jos pardavimo yra visiškas konstitucinis draudimas parduoti lietuvių žemę užsieniečiams. Jokie saugiklio įstatymai, veiksmingi visose kitose ES šalyse, stabdantys potencialias nekontroliuojamo žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams spekuliacijas, lietuvių Pankoms ir Songailoms „ne ukaz". Turi būti „absoliutus draudimas" Lietuvai net nepaisant ES teisės. „Pasipriešinsime Briuselio klerkams ir jie bus priversti pradėti su mumis iš naujo derėtis dėl prisijungimo susitarimo", – iššaukiančiai griaudėjo tautininkai kampanijoje prieš referendumą, nes „patriotai" nepasitiki savo „gimtąja" Lietuvos politine klase. Parduos laikui atėjus už Sąjungos sidabrinius kaip nieką – pranašaujama grėsmingai.

Juo labiau, kad proga yra puiki. Kai perskaičiau profesoriaus Vlado Vilimo straipsnį „Referendumas sukėlė žemės ūkio aferas Lietuvoje", mano galvoje viskas iškart susidėliojo. Profesorius agitavo būtent už referendumą, kad tokiu būdu galima būtų nušluostyti nosį „gimtiesiems" žemės vagims („žemgrobiams").

Teisingai sakoma, kad Lietuva vienintelė valstybė, iš nekilnojamojo turto – žemės – padariusi kilnojamą, leisdama jos perkėlimą. Tai tapo apgavikų, pareigūnų, politikų ir paprastų vagių vykdomos milžiniškos korupcijos, spekuliacijos, komerciškai ir gamtiškai patraukliausios žemės pasisavinimo priežastimi. Po „prichvatizacijos" atėjo komercinio vartojimo („grobstymo") laikotarpis. Pasak profesoriaus, per 2001-2012 metus „po plaktuku" nuėjo 1.86 mln. ha mūsų šalies žemės ūkio paskirties žemės. Parduota 18.6 tūkst. kv. km gamtiškai patrauklių Lietuvos vietovių, o tai sudaro 28,5 proc. Lietuvos teritorijos. „Šiandien spekuliantai anksčiau apsukrių pareigūnų išparduotą žemę nori „prakišti" užsieniečiams", – perspėja profesorius V. Vilimas.

Pone, V. Vilimai! Koks šviesus jūs žmogus. Kaip greitai jūs suvokėte žemės perkėlimo aferos esmę. Tik šaukštai jau yra po pietų. Žemė spekuliantų rankose, o Lietuva jau yra išparduota – pasinaudosiu jūsų žodynu. Kai tautininkai vogė žemę Vilniaus krašte, net trynė rankas. Juk tada ji buvo vagiama dėl teisingos priežasties. Šiandien pila krokodilo ašaras, kad žemė, Lietuva pavojuje... Maro cholera neišgydysi, pone profesoriau! Vieną savivalę keisti kita yra beprasmiška.

Be to, verčiau teikiu pirmenybę sąžiningiems ūkininkams, net užsieniečiams, nei „gimtiems" vagims...

Tadeuš Andžejevski