Komisija, į kurios sudėtį vienodomis sąlygomis turėtų įsijungti visų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, atskirų ministerijų atstovai, Statistikos departamento ir net rezistencijos bei genocido  mokslinių tyrimų centro klerkai, patarinėtų vyriausybei, kaip išmintingai vadovauti tautinių mažumų politikai.

V. Stundžio idėja, švelniai tariant, nėra nauja. Mes jau turėjome panašių komisijų (ir, tikėtina, turime jas iki šiandien), pavyzdžiui, Tautinių bendrijų tarybos, kažkada prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento,  šiandien – prie Kultūros ministerijos,  pavidalu.

Tačiau tokios patariamosios kolegijos galia visada buvo nulinė. Ją kuriančiai valdžiai svarbu buvo tik tai, kaip parodyti Europai ir pasauliui, kad tautinių mažumų reikalai mūsuose sprendžiami demokratiškai. Tačiau realiame gyvenime viskas buvo visiškai priešingai. Komisijos tarnavo ne tautinių bendrijų problemoms spręsti, o joms išskystinti. Vadovaujantis senų biurokratų ir politikuotojų tiesos principu, jei nori nukirsti problemai galvą, sukurk komisiją.

Būtent tai šiandien daro V. Stundys. Ir neatsitiktinai į dvišalę komisiją siūlo įtraukti visų Lietuvos tautinių mažumų, kurių mūsų šalyje skaičiuojama maždaug apie šimtą, atstovus. Kiekviena mažumos bendruomenė, net jei jos dydis, palyginus su pagrindinėmis Lietuvos mažumomis, – promilė, komisijoje turės vienodą balsą ir, be abejo, savo nuomonę kiekvienu diskusiniu klausimu. Ir jei į visus klausimus negalima bus pagrįstai atsižvelgti, ir tuo labiau jų realizuoti, tai sunku. Niekas nesuteikinės specialių teisių lenkams (pavyzdžiui, dvikalbių gatvių pavadinimų), nes tokių pačių teisių negalės garantuoti, tarkim, graikams ar azerbaidžaniečiams. Toks yra klaidingas politikuotojų, kaip antai V. Stundys, argumentavimas ir būtent toks jo minėtos komisijos paskyrimo tikslas.

Tiesą sakant, V. Stundys destrukcine lenkų reikalų politika užsiima ne nuo šiandien. Metų metus daro tai sistemingai, nuosekliai. Neseniai Seimo pirmininko pavaduotoją Gediminą Kirkilą apkaltino „nacionalinių interesų išdavyste“ ir „ypatingu vasalizavimu“ Lenkijos atžvilgiu tik todėl, kad šis pateikė įstatymo projektą, leidžiantį originalią nelietuviškų pavardžių rašybą tapatybės dokumentuose. Prieš keletą metų darė viską, kad būtų užkirstas kelias įregistruoti Balstogės universiteto filialą Vilniuje. Tada viešai per televiziją kalbėjo, kad ne Kremlius ir Rusija yra grėsmė Lietuvai, o Lenkija, kuri Vilniuje steigia savo universitetus.

V. Stundžio požiūris ir profesinis lygis suteikia jam teisę būti pripažintam antilenkišku keistuoliu, kurių Lietuvoje, deja, skaičiuojama dešimtimis. Galima būtų jį pripažinti ir po to su gailesčiu  mostelėti ranka į Seimo narį jei ne faktas, kad opozicinių konservatorių jis buvo avansuotas į jų šešėlinio kabineto švietimo ministro pareigas.

Drebėk, Lietuvos švietime, prieš tokį ministrą!

Tadeuš Andžejevski