Gal suarti kaimynui ežią, kaip kažkada Karguliai Pavliakams? Arba pametėti mums kiaulę, o veikiau šerną, užkrėstą afrikiniu kiaulių maru, kad nudaigotų Lietuvos kiaules. Ką, tai jau buvo? Be to, liga iš pradžių užpuolė Baltarusiją ir Lietuvą, o tik po to Lenkiją...

Na, tada aš nežinau. Nusiaubti Marychą? Turiu omenyje – išgaudyti visas kuojas pasienio upėje,   Lenkijoje vadinamoje Marycha, o Lietuvoje – Mara. Arba dar blogiau. Pametėti į su mūsų sienomis  besiribojantį ežerą Galaduś (liet. Galadusys) kokį nors agresyvų plepį. Tokį kaip Lotti, aligatorinį vėžlį, kurį kelias praėjusio agurkų sezono savaites medžiojo Vokietija, nes klastingasis žvėris sukandžiojo  vaiką.

Jokių čia  kikenimų. Vykstant šiai medžioklei, Oggenrieder Veiher ežeras Bavarijos pietuose buvo visiškai nusausintas, visos žuvys perkeltos į specialius konteinerius, o baseino plotas buvo aptvertas tvora su elektros įtampa. Maža to, varytynėse be daugybės bendruomenės atstovų dalyvavo ir kiti roplių psichikos ekspertai. Šie vėžlių mąstymo specialistai – beveik kaip genialusis Patrick Jane iš Amerikos kriminalinio  serialo  „Mentalistas“, kurį varytynių  dalyviai mokė, cituoju: „Mąstyti kaip vėžlys, teritoriją vertinti kaip vėžlys, planuoti, kur  pasislėptume būdami vėžliais, ir ten ieškoti!“ Ir viskas nuėjo niekais – gyvulys nepagautas iki šiol.

Bet aš ne apie tai. Turtingi vokiečiai gali sau tai leisti, kad labai brangia, keletą savaičių trunkančia vieno roplio medžiokle išgelbėtų visą Europą. Jeigu kažkas tokio atsitiktų Lietuvoje, bijau, kad mūsų puikiai spartėjanti ekonomika (dėl Dalios Grybauskaitės valdymo) pradėtų rimtai klimpti. Tokiu būdu Lenkija nusikratytų varžovo pasaulio eksporto rinkose. Taigi vis dėlto plepys  Galadusyje.

O dabar rimtai. Vienas nemalonumas, kurį Lenkija gali padaryti Lietuvai, yra neįsitraukimas į bendrus ekonominius ir politinius projektus, kas pastaruoju metu (dėl žinomų priežasčių) vyksta ir sukelia didelį susierzinimą Lietuvoje. Tačiau priešo ieškojimas pas kaimyną, kuris neseniai draugiškai  metėsi  mums  ant kaklo, o dabar mandagiai, bet šaltai ir per tam tikrą atstumą lenkiasi, manau, labai perdėtas.

Sutinku su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju Nerijumi Maliukevičiumi,  kad šis rezultatas turėtų būti aliarmo skambutis politikams ir intelektualams abiejose sienos pusėse. Prieš dvejus metus įkurtas lenkų-lietuvių dialogo ir bendradarbiavimo Ježio Giedroycio vardo  forumas, panašiai kaip vis gausesni, institucijas raginantys atkurti abipusį pasitikėjimą tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos autoritetų pareiškimai liudija tai, kad pastarieji jau žino savo misiją.  Kadangi šiandien (pagal bendrovės „Sprinter tyrimai“ tyrimus) beveik trečdalis Lietuvos gyventojų (26,8 proc. respondentų) priskiria Lenkiją prie Lietuvos priešų, tai reiškia, kad visuomenę nuo intelektualių argumentų saugo stiprus senų ir naujai įgytų prietarų šarvas.

Tikėkimės, kad vis dėlto lašas ne tik akmenį, bet ir šarvą pratašo. O pertraukos metu... Kadangi Lenkijos-Lietuvos santykiuose grįžome į šaltus ikisutartinius laikus, gal reikia juos pradėti kurti iš naujo? Taigi į sceną kviečiami politikai.

Norėčiau priminti, kad ranką taikai visada tiesia išmintingesnis. Arba greitesnis nei Lotti, kas yra tas pats. Tik maldauju – nereikia vėl pradėti nuo mūsų – mažumos – aukojimo ant atkuriamos draugystės aukuro. XXI amžiuje tai yra neelegantiška, netgi barbariška. Be to, niekam tai nenaudinga, o  kaip  baigiasi... kaip tik ir matome.

Lucyna Schiller