Andrius Kubilius, įpratęs gąsdinti piliečius tokia gyva ir dinamiška kaip kapo plokštė mimika, dabar spindi. Džiaugiasi kaip panelė, konkurse Mis Pasaulis laimėjusi... kategorijos „Graži kitaip“ apdovanojimą. Remdamasis tuo, kad opozicijoje gendantys konservatoriai surinko (sic!) viena dešimtąja procento balsų daugiau už valdančiuosius socialdemokratus paskelbė jų pralaimėjimą ir jau tiesia rankas prie valdžios.

Jis išreiškė viltį, kad dabar bus suformuota nauja valdančioji koalicija ir neatmetė galimybės, kad konservatoriai koalicijoje dirbs kartu su socialdemokratais. Et, maloningasis.

O gal bus taip – prasidės kėdės atiminėjimas iš premjero A. Butkevičiaus ir reikalavimas, kad vyriausybė padarytų vietą vikruoliams iš TS-LKD, siekiantiems sulaukti dar gana tolimų rinkimų į nacionalinį parlamentą rezultatų? Jei vadovautumės Seimo opozicijos vadovo logika, nuo praėjusio  pirmadienio valdžią daugelyje Europos valstybių reikėtų perduoti radikaliai dešiniajai pusei.

Taigi pagal rinkimų į Europarlamentą rezultatus valdžią Prancūzijoje nedelsiant turėtų perimti Nacionalinis frontas, Didžiojoje Britanijoje – JK Nepriklausomybės partija, Danijoje – Danijos kraštutinių dešiniųjų ir ksenofobinė liaudies partija. Derėtų, kad Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas savo Vyriausybės kanceliarijoje įkurtų kampelį pamišusiam, mano nuomone, Januszui  Korwinui-Mikke. Reikia pripažinti, kad tai ne jo antisisteminė Naujoji Dešinioji laimėjo Lenkijoje daugiausia vietų EP, tačiau J. Korwino-Mikke formacija Lenkijoje buvo pripažinta didžiausiu šių rinkimų nugalėtoju.

Vis dėlto Seimo opozicijos vadovo vietoje dar neužsakinėčiau gedulingo orkestro valdančiajai koalicijai. Tiesa, patys socialdemokratai taip pat pripažįsta, kad rinkimų į EP rezultatai jiems tapo šaltu dušu, bet... rinkimų pralaimėjimu to nepavadinčiau. Tai veikiau vadinamojo „election balance“ („rinkimų balanso“) reiškinio apraiška. Šio reiškinio esmė ta, kad nesuformuotų politinių pažiūrų rinkėjai balsuoja už nacionalinio parlamento kairiuosius deputatus, o į Europos parlamentą, kad būtų išlaikyta pusiausvyra, už dešinįjį, arba atvirkščiai. Tas pats atsitinka su prezidento rinkimais. Turėdami dešinįjį prezidentą (tarkime, kad Dalia Grybauskaitė būtent tokia yra, tačiau kaip yra tiksliai, – neaišku), rinkėjai dažnai suteikia valdžią kairiesiems.

Tikiu, kad valdymo pusiaukelėje socialdemokratai kadencijos pabaigą pasieks su geresniais rezultatais nei tie, kuriuos pasiekė testo, vadinamo rinkimais į EP, metu. Visos valdančiosios koalicijos vertinimą taip pat palikčiau rinkėjams, neapsiribodama vien tik klausimu: „Jei  prezidentė šios vyriausybės nemėgsta, tai sukurkime jai naują.“ O konservatorių vadas sukurs būtent tokį scenarijų: „Mano nuomone, ši koalicija labai aiškiai parodė, kad negali pasiekti tokių rezultatų, kurių tikisi prezidentė“, – pasakė A. Kubilius. Hm...

Gal vertindami vyriausybę vadovausimės rezultatais, kurių tikisi visa visuomenė,  ne tik viena, galbūt net svarbiausia šalyje, persona? Juo labiau, kad mūsų prezidentė ir be buvusio premjero paramos iš savęs susikuria absoliučią monarchę, kuri politikoje visų pirma vadovaujasi simpatijomis ir antipatijomis. Ko vertas vien jos paskelbimas, kad ministras Juozas Olekas savo pareigas išlaikys, nes „mūsų santykiai nėra įtempti“.

Kas gi bus, jei svarbiausias vyriausybės darbo vertinimo kriterijus pas mus bus tik neįtempti santykiai su ponia prezidente? Per kitus kelerius metus gyvensime įdomiais laikais. Tai iš žinomo prakeikimo: „Kad gyventum...“

Lucyna Schiller