Jeigu kalbėtume apie bendrą pastarųjų Europos Parlamento rinkimų kraštovaizdį, matytume, kad jis iš esmės atspindi  europiečių,  panirusių į įvairias problemas ir krizes, nuotaikas.

Nors naujajame EP dominuos krikščionys demokratai (gavo daugiau kaip 28 proc. balsų), o antrą pagal dydį frakciją sudarys socialistai (beveik 25 proc.), tačiau net 100 europarlamentarų į Briuselį ir Strasbūrą deleguos euroskeptiškos ir nacionalistinės partijos. Taigi tai bus reikšminga jėga,  galbūt paradoksaliai priversianti pagrindinės Europos srovės partijas priimti būtinus pakeitimus, kurių reikalauja suvienytoji Europa. Europarlamento mozaiką taip pat papildys liberalai, gavę 9,6 procentų paramą, žalieji (7,3 proc.), Europos konservatoriai ir reformatoriai (6 proc.) bei kraštinė  kairė (5,7 proc).

Grįžtant prie būtinųjų pokyčių atrodo, kad pirmasis klausimas bus susijęs su Europos ateities vizija. Šiandien yra dvi parinktys: Federacija arba, sąlyginai kalbant, Tėvynių Europa. Man federacija yra utopija, kuri ne tik kenkia Senojo žemyno tapatybei, bet jos neįmanoma įgyvendinti ir praktiškai.

Kaip kažkada marksistai sumanė sukurti žmonijos labui pasaulinį komunizmą, ir žinome, kuo ta avantiūra baigėsi, tuo pačiu dabar baigs ir federalistai. Europos tautų likimus padaryti  priklausomus Briuselio klerkams didesnio Europos mokesčių veiksmingumo ir konkurencingumo vardan yra absurdiška ir neįmanoma.

Solidarumo, sąžiningumo, ir net konkurencingumo neišreikalausime valdžios centralizacija ir neišvengiamu  biurokratų armijos, kuri galų gale turės saugoti Briuselio išleistų direktyvų, įsakymų, taisyklių įgyvendinimą, padidinimu. Tam reikalingos visiškai kitos vertybės. Ir jei kalbame apie vertybes, aš manau, kad jos europiečiams bus iššūkis, ne mažesnis už žemyną kankinančią ekonomikos krizę, nes klausimas, kokios vertybės mus, europiečius, vienys bendroje Europoje, yra principinis.

Ir šiuo atveju mes turime dvi galimybes. Arba grįžtame prie šaknų, prie krikščioniškųjų Senojo žemyno šaltinių, arba nueiname klystkeliais. Čia matau ypatingą užduotį naujoms Vidurio ir Pietų Europos valstybėms narėms, kuriose krikščionybė dar kažką reiškia, padėti tingiems Vakarų europiečiams, užsikrėtusiems įvairiomis pseudovertybėmis, grįžti į šimtmečius jų kurtą dievobaimingų  protėvių civilizaciją.

Euroskeptikai privers Europą pradėti diskusiją apie imigracijos problemą. Kadangi  Senojo žemyno dauguma gerai žino, kad Europa negali būti Trečiojo pasaulio sala Lampedusa, jei pasinaudosiu sena ir šiuo metu nelabai teisinga terminologija. Šios pagrindinės srovės partijų bejėgiškumo klausimas sukelia vis didėjantį kraštutinių ir nacionalistinių grupuočių populiarumą.

Žinoma, kad multi-kulti politika nepavyko po to, kai buvo padegti Prancūzijos miestai (dar N. Sarkozy laikais) kerštaujant policijai už juodaodžio bandito pašovimą, o radikalieji JK musulmonai anglų Bobby pakirto tiesiog gatvėje, šaukdami „Alach Akbar“. Briuselyje problema, be abejo, suvokta, bet jos sprendimo recepto kol kas nėra, todėl šiuolaikinė Europa krizių turi pakankamai.  Norėčiau palinkėti drąsos tiems Europos Parlamento nariams, kurie, bandydami jas išspręsti, nueis prieš politinio korektiškumo srovę...

Tadeuš Andžejevski