Šiuo metu į blogojo policininko vaidmenį įsikūnijo ištikimas Jos Ekscelencijai pretorionas Vytautas Landsbergis, kuris savaitraščiui „Veidas“ duotame interviu vėl nesuvaldė susierzinimo dėl jam  lemtos visuomenės „nebrandumo“. Kaip griežtas tėtis, kuriam galiojanti teisė draudžia nepaklusnius vaikus drausminti rykšte, jis įsisvajojo apie „priverstinį dalyvavimą rinkimuose“ ir apie griežtas bausmes tiems, kurie „ignoruoja demokratinius rinkimus, boikotuoja ar nebalsuoja iš tinginystės“. „Tėtušis“ neturi jokių iliuzijų, kad dabartinis verksmingas Parlamentas išdrįs įgyvendinti šias jo svajones, todėl įtaigauja, kad nesubrendusią Lietuvos tautą bent jau pagąsdintų jomis. Galbūt bent vieša diskusija šia tema paskatins nerūpestinguosius „galvoti apie pageidaujamą  visuomenę“?

Ką gi, Vytautas Landsbergis ne pirmą kartą apjuodina visuomenę dėl to, kad ji yra toli nuo jo idealo. Nedėkinga, merkantilinė, pretenzinga ir užsikrėtusi Kremliaus ideologija, į kurią klastingai skverbiasi Rusijos žiniasklaida. O ir jai „Tėtušis“ turi veiksmingą būdą. Portale DELFI su tėvynainiais pasidalino svarstymais „Jeigu karas šiandien“. Išjungti šlykščius (rusų) kanalus  nepakanka – paskelbė. „Būtų geriausia, jei mes stebėti Kremliaus politinio kapitalo emisiją turėtume įgaliotą instituciją, kuri konkrečiose ekrano vietose demonstruotų įspėjimą – „melas“. Kaip nepilnamečiams rodant pornografiją“.

Et, šaunuolis! Nepamiršo, ko išmoko sovietmečiu. Tik jis nepastebėjo, kad visuomenė, kurią nori formuoti bolševikų metodais – prievarta, nuobaudomis, draudimais, cenzūra, – subrendo ir gyvena kitame pasaulyje. Alio, alio, tėtuši! Čia 2014 metų Lietuvos piliečiai. Maloniai pranešame, kad mes jau esame pilnamečiai, pakankamai sveiki psichiškai, kad savarankiškai atskirtume, kas yra tiesa, o kas vulgarus bandymas plauti smegenis, melas  ir propaganda.

Tiek apie blogąjį policininką. Nors ir gerasis nelabai patenkintas visuomene – savo rinkimų programoje paskelbė, kad nepakenktų ją šiek tiek patobulinti, o būtent „daugiau dėmesio turi būti skiriama pilietiškumo ir atsakomybės už savo šalį formavimui, tapatybės, kalbos ir kultūros  puoselėjimui...“ Antroji sakinio dalis skamba netgi gražiai, išskyrus tai, kad mūsų prezidentė rūpinasi tik vienos tautybės „tapatybe, kalba ir kultūra“, o visuomenė daugiatautė. Kalbant apie pirmąją dalį, aš svajoju apie tokią prezidentę kaip meilužis iš romano. Tokią, kuri nereikštų nepasitenkinimo,  kad mes  (t.y., visuomenė) nelabai idealūs, tik vestų mus su visais privalumais ir trūkumais. Nepaisant tariamo nebrandumo ir su tokiu požiūriu į pilietybę, kuriuos mes turime, nes jis ne silpnesnis nei kitų visuomenių ir tautų.

Lucyna Schiller