Kodėl? Nes turiu daugiau argumentų nei reikia. Taigi pirma, dabartinė prezidentė man atrodo nepatikima. Jai dažnai sunku sakyti tiesą ir tik beviltiško silpnumo ir paperkamos Lietuvos žiniasklaidos bailumo dėka  ji jaučia dėkingumą už savo neliečiamybę. Savo laiku  Bilas Clintonas vos neprarado prezidento regalijų ne todėl, kad jis turėjo romaną su Monika Lewinsky, o todėl, kad jis viešai melavo neigdamas intymius ryšius su savo stažuotoja.

Mūsų prezidentė stebėtinai reguliariai prasilenkia su tiesa, kai tik pabando paaiškinti kai kuriuos savo audringos biografijos faktus. Prezidentei  labai svarbu post factum parodyti rinkėjams, kaip ji „kovojo savo mažuosius karus“, kai Lietuva veržėsi į nepriklausomybę.

Tačiau problema yra ta, kad „kovojo“, kaip rodo daugelis faktų, ne toje barikadų pusėje. Todėl tikriausiai iš čia kyla bandymai archyvuose nušluoti šiuos pėdsakus, kur paslaptingai dingo visi puslapiai iš asmeninio dabartinės prezidentės aplanko. Jau nekalbėsiu apie akivaizdų D. Grybauskaitės melą dėl tėvo priklausymo NKVD, kurį gina nuo šios istorijos.

Antra, D. Grybauskaitė yra asmuo, neturintis būtinų asmeninių savybių, reikalingų vadovams, einantiems aukščiausias pareigas valstybėje, kaip antai geros manieros, diplomatiškumas. Pasak šio klausimo žinovų, ji yra „sovietinio tipo“ lyderė, linkusi į intrigas, užkulisinius žaidimus, egocentriška ir nekomunikatyvi. Dėl to Vilnius valdymo stiliumi panašėja daugiau į Kremlių nei į Europos sostines.

Trečia, prezidentės penkerių metų kadencijos įdirbis yra daugiau nei kuklus. Pavyzdžiui, jos ankstesnių rinkimų kampanijos arkliukas – sutvardyti  oligarchus – visiškai nedavė rezultato. Lietuvoje oligarchai jaučiasi puikiai, o prezidentė bijo televizijos debatų su konkurentais, nes tikisi, kad bus atsiskaitoma tuščiais pažadais.

Ketvirta, D. Grybauskaitė, eidama prezidentės pareigas, kaip niekas kitas anksčiau visų  Lietuvos gyventojų vardu suskirstė visuomenę. Norėdama prisimeilinti konservatoriams, taip bandė suvaidinti patriotę, kad šiuo atžvilgiu net aplenkė patį patriarchą J. Basanavičių.

Duete su V. Landsbergiu, kuris yra pilkasis Daukanto rūmų kardinolas, pasirūpino reikšmingu tautinių mažumų asmenų teisių regresu ir taip sudarė atitinkamą Lietuvos įvaizdį tarptautinėje arenoje. Verta paminėti tai, kad bet koks drąsių politikų bandymas ištaisyti šią padėtį yra tiesiog žlugdomas būtent D.  Grybauskaitės.

Penkta, užsienio politikoje, kuri Lietuvoje yra būtent prezidentų veiklos sfera, D.  Grybauskaitės kadencijos metu buvo didelė stagnacija, paremta kontrproduktyviu kalavijo pabarškinimu savo kaimynų  regione.

Šešta... Tiesą sakant, pakanka. Kam čia per daug ir ilgai rašyti? Man, „alles klar“ (viskas aišku). Prezidentė teigia, kad Lietuvos „už sviestą“ neparduos. Tikiu ja, kaip amerikiečiai – B. Clintonu.

Tadeuš  Andžejevski