Nagrinėjant šią temą, verta prisiminti mūsų sąjunginio nuotykio rezultatą.
Kai stojome į ES, kaip gerai prisimenu, tvyrojo entuziazmas. Entuziazmas ne tik dėl to, kad gauname gerovės šansą, bet ir dėl to, kad tampame europiečiais, taip pat ir mentaliai. Būdami Sąjungoje pasieksime geriausius senosios Europos etalonus. Išlyginsime taip mums rūpinčius Lietuvos lenkų standartus.
Ir pradžų tai atrodė taip. Iki įstojimo biudžete net atsirado pinigėlių lankstinukams ne tik lietuvių, bet ir tautinių mažumų kalbomis. Net referendumo balsavimo biuleteniai Vilniaus krašte buvo pasirinktinai: lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Valio, ledas pajudėjo – tikėjome visi. Juolab kad darėme prielaidas – mūsų politikai važiuos į Briuselį, į Skandinaviją, kurią mes linkę laikyti etalonu, ir empiriškai įsitikins, kaip ten išspręsti mažumų klausimai.
Įsitikins mūsų elitas ir patys taps europiečiais, ištrūks iš provincialumo, iš prietarų ir fobijų. Taip mes svajojome. Išėjo, deja, ne taip, kaip svajojome. Išėjo nulis, jeigu pasinaudosime Rytų slavų kalba, ir net daugeliu atvejų įjungėme atbulinę pavarą – atėmėme mažumų teises, kurias šios turėjo iki įstojimo į ES. Liūdnas konstatavimas.
Dėl mentaliteto plačiąja prasme, taip pat po dešimtmetį buvimo ES, lūžis neįvyko. Nejaučiame per daug, kad Europa – tai mes. Kad mes kartu kuriame kažkokią bendruomenę, kuriai galime daryti įtaką, nukreipti, keisti. Veikiau toliau svarstome, ką mums Europa duos. Kaip padaryti, kad iš jos dar kažką išluptume. Kaip kažkada mūsų komunistinės įžymybės važiuodavo į Maskvą, galvas prisikimšusios gudrių minčių, kaip gi čia apmovus Maskvos draugus, taip dabar turėdami panašių minčių daugelis mūsų politikų važiuoja į Briuselį.
Rašydamas apie tai nesu naivus. Taip, aš suprantu, kad politinių žaidimų yra visur, taip pat ir interesai, kaip žinoma, yra amžini. Tačiau mane domina, kaip žaisti taip, kad ne ką nors aplošus arba apgavus, o tik protingai įvedus į žaidimą savo regiono interesus. Ir mes galime tai padaryti tik Sąjungoje, kadangi galingoje Sąjungoje esme tik maža periferinė valstybėlė.
Deja, po sargybos kaitos prezidento rūmuose Daukanto aikštėje šio regioninio interesų žaidimo kortos mums visiškai susimaišė. Ir susimaišė arba buvo tikslingai sumaišytos mūsų valstybės vadovės. Mes praradome regioninę poziciją, kurią turėjome V. Adamkaus laikais, praradome draugus regione, kuriuos paradoksaliai pavadinome... mūsų šalies grėsme. Siauri valdančiųjų horizontai, jų aklumas ir sąvokų aistoriškumas stumia mūsų šalį į aklavietę.
Tačiau nuo geopolitikos pereinant prie žmogiškųjų reikalų, mes galime pasakyti, kad turime ir kuo džiaugtis po dešimties metų narystės Europos Sąjungoje. Ypač didelė priežastis pasitenkinimui yra Lietuvos prisijungimas prie Šengeno zonos, kuri suteikia laisvę. Laisvas judėjimas po visą žemyną, kurio nebuvo šimtmečius. Tuo tarpu keletą metų ES nėra ribų, nėra žeminančių eilių prie Vakarų šalių ambasadų siekiant gauti vizą. Kokia lengvata...
Mes, beje, į turtingą Europą ne tik galime važiuoti kaip turistai, bet ir užsidirbti duonos, nes palaipsniui buvo pašalintos ir mūsų priėmimo į darbą kliūtys. Išvykimo dirbti į užsienį perspektyva yra ir gera, ir bloga. Faktai yra mums gerai žinomi, todėl per daug nerašau. Konstatuoju faktą.
Narystė ES mums, siekiančiai užsidirbti šaliai, taip pat civilizacijos šuolio šansas. Juk ES dėka geriname infrastruktūrą, modernizuojame ekonomiką, žemės ūkį ir remiame ūkininkus skirdami tiesiogines išmokas; padedame verslininkams, daugiau finansuojame kultūrą, švietimą, ir net vaikų žaidimų aikšteles. Iškabų, informuojančių, kad objektas buvo sukurtas ES paramos lėšomis, visoje šalyje – tūkstančiai. Todėl gerovė auga, nors ir ne taip greitai, kaip kitose valstybėse narėse. Tikriausiai tik bulgarai ir rumunai turi dar mažesnes išmokas nei mes Lietuvoje. Perspektyva nėra linksmiausia, bet tikriausiai ne Sąjunga dėl to kalta.
Taigi pabaigai verta pabrėžti, kad net pati Sąjunga reikalauja reformų, esminių pokyčių daugelyje sričių, pradedant sprendimų procesu ir sprendimų priėmimo ES struktūrose supaprastinamu ir baigiant pernelyg vartotojiško šiuolaikinių europiečių mentaliteto sutramdymu bei pasitraukimu iš šiuolaikinių europiečių pseudo vertybių, kurios daugelyje Europos šalių yra ligi šiol negirdėtai puolamos. Bet tai yra uždavinys mums visiems – europiečiams. Ir kol kas ši užduotis mus perauga...
Tadeuš Andžejevski
