O ši infekcija niokoja Lietuvą jau... nuo Krėvos Unijos. Tuo metu, kaip samprotauja publicistas Arnoldas Kiaupė, Lenkija Lietuvai padarė „didžiulę žalą, versdama Jogailą prabilti lenkiškai“. Autorius gailestingai nutyli, kad lenkai, tiesą sakant, visą jo gyvenimą kankino Lietuvos Didįjį Kunigaikštį. Prie skriaudos dar pridėjo įžeidimą – privertė jį tuoktis su labai jauna ir žavinga karaliene Jadvyga, po to įsakė sėdėti Lenkijos soste.

Nenustojo kankinti karaliaus Jogailos  net po jo mirties – padarė jį svarbiausiu istoriniu abiejų tautų Žečpospolitos galios ir šlovės simboliu. Taigi aš galvoju, kad „prabilimas lenkiškai“ nebuvo  skaudžiausia jo patirtis, ypač kad jo karaliavimo metu valstybinė kalba Lietuvoje buvo slaviška  rusų kalba. Net bijau, kad jei ne minėta skriauda, publicistas A. Kiaupė šiandien naudotų kirilicą,  kas jokiu būdu nepakeistų jo publikacijoje „Ką galėtų padaryti ne Lietuva, o Lenkija?“ pateiktų pasiūlymų svarbos.

Susidomėjusiems detalėmis siūlau paskaityti originalą, o aš – apie pagrindinę šio teksto mintį. Ir tai gali būti vikri mintis: jei Lietuva neketina laikytis Lietuvos-Lenkijos sutarties, tai... šalin su tuo „rudžiu lenkų nacionalizmu“ perėstu popiergaliu!

Lietuvoje jis jau niekam nereikalingas. Ji gavo tai, ko norėjo – ir viso gero. Autorius gana sąžiningai pripažįsta, kad mainais už straipsnį apie vardų rašymą originalo kalba „Lietuva, siekdama narystės Europos Sąjungoje ir NATO,  įgijo milžinišką Lenkijos politinę paramą“. O jei mes savo įsipareigojimo neištesėjome, – didelė čia bėda! Susitarkime su  Lenkija,  kad ištesėjome. „Lenkiškos pavardės Lietuvoje jau seniai rašomos pagal skambesį, be lietuviškų galūnių“, –  praneša publicistas entuziastingai. Ir ragina: „Tad gal jau laikas eiti į priekį ir ieškoti naujų (...) sąlyčio formų“.

Taigi apie sutarties įrašą, kad „išsamus pavardžių rašymo reguliavimas bus nustatytas atskiru susitarimu“ tenka pamiršti. Reikia sukurti naują sutartį. Ji turi remtis tokiu principu: „Jūs duodate – ir mes duodame“. Tik  susitarkime, kad „jūs duodate daug daugiau“, taip pat ir finansiniu aspektu.

Kodėl? Kadangi „Lietuva, kaip maža valstybė, paprastai gaudavo daugiau nei atiduodavo“, – trepsi  kojelėmis Europos transformacijos į darželį, kur mažesniesiems dėl šventos ramybės duodami didesni čiulptukai, šalininkas. O ryškiausią pavyzdį, kaip tai turi veikti, publicistas įtraukė į pasiūlytą abiejų valstybių tautinių mažumų švietimo priežiūros modelį.

Štai kaip atrodytų tas „jūs – daugiau“. Lietuvių tautinei mažumai Lenkijoje sukuriamos kuo palankesnės sąlygos, net jei šios tautinės etninės grupės Lenkijoje dydis nykstančiai mažas.   Išlaikomos net labai mažos pradinės lietuviškos mokyklos. O štai kaip „mes – mažiau“: „Išlaikytas valstybės finansuojamų lenkiškų mokyklų tinklas, tuo pačiu metu ieškoma būdų, kaip jas patobulinti (kad nereikėtų finansuoti mokyklų, kuriose yra daugiau mokytojų nei mokinių), grįžtama prie diskusijos apie mokymo programas (kad lenkiškose mokyklose Lietuvoje būtų ugdomi valstybinės kalbos mankurtai, tinkantys tik lenkiškiems universitetams“.

Jeigu aš nebūčiau mankurtė (nors turinti VU diplomą), paprašyčiau universiteto, mokančio tokius apsukruolius kaip A.Kiaupė, adreso, kad  mano protas, susidūręs su moraliniais principais, logika ir argumentais, pagaliau liautųsi maištauti.

Lucyna Schiller