Nuo to momento praėjo du dešimtmečiai, o Sutarties nuostatos, reglamentuojančios būtent lenkų tautinės mažumos Lietuvoje teises, pasirodė mažiau vertos nei popierius, ant kurio jos buvo užrašytos.

Akivaizdu, kad Lietuvos žiniasklaidoje apie apvalias Sutarties pasirašymo metines kalbama mažai. Jeigu ir kalbama, tai labai originaliai. Kaip, pavyzdžiui, tai padarė „Ūkininko patarėjas“ Arnoldo Aleksandravičiaus plunksna. Iš straipsnio „Tautinių mažumų teisės: lenkai muša ir šaukia?“ sužinome, kad tai... Lenkija nesilaiko sutartinių įsipareigojimų, o Lietuva juos vykdo puikiai.

Tokią tezę autorius iškelia pasiremdamas pavardžių rašymo pavyzdžiu iš „Lietuvos rezervato (kaip rašo autorius) Lenkijoje“, t.y. iš Punsko. Nuvažiuoja ten lenkų reikalų ekspertas „Ūkininko patarėjas“ ir ką jis pamato? Ir mato, kad ant valsčiaus viršaičio durų kabo užrašas „Witold  Liszkowski“, ant  vyr. buhalterės durų – „Danuta Szymczyk“, ant gminos tarybos pirmininko – „Waldemar Krakowski“.

A.Aleksandravičius tai pamatė ir trindamas iš džiaugsmo  rankas (taip taip, iš džiaugsmo, nes yra retenybė lenkiškos klastos sekliui rasti tokį įrodymą) kritikuoja Varšuvą už sutarties nesilaikymą. Manau, kad yra žinoma, jog Liszkowski – tai Liškauskas, Szymczyk – Šimčikienė, Krakowski – Krakauskas. Lietuva leidžia pagal skambesį naudoti vietinių lenkų pavardes. O  Lenkija? „O tai  jūs patys matote“, – triumfuoja A. Aleksandravičius.
Ir tik vieną faktą „valstiečių laikraščio“ ekspertas nutylėjo savo demaskuojančiame veikale. Būtent tai, kad Liszkowski (Liškauskas) turi visišką teisę savo asmeninį orumą rašyti originalo kalba, nes Lenkijos įstatymai leidžia jam tai daryti, tik Punsko viršaitis pats nenori tokia teise naudotis. Todėl Varšuvos kaltė gali būti geriausiu atveju tai, kad neverčia W. Liszkowskio pakeisti pavardę. O A.Aleksandravičiaus šedevras yra tai, kad jis kaltę iš sveikos galvos perkelia į nesveiką. Nes, kaip žinoma, Lietuvoje ir pavardės, ir viešieji užrašai mažumos kalba – ir toliau lieka klausimai, prie kurių triūsa politikai ir pareigūnai, o šių pastangų rezultato pabaigos nesimato nepaisant to, kad praėjo 20 metų. Tuo metu Vilniaus krašto lenkų savivaldybininkai  moka drakoniškas baudas už tai, kas Lenkijoje ir Europoje yra neginčijama tautinių mažumų teisė.

Beje, vaitas V. Liškauskas savo laiku „Lietuvos rytui“ nuoširdžiai sakė, kad lietuviškų lentelių su gatvių pavadinimais Punske nekabina, nes bijo, kad to paties pareikalaus lenkai Lietuvoje.

Taigi mane stebina tai, kad V. Liškauskas nenori lietuviškų gatvių lentelių ar net pavardės rašymo originalo kalba, nors Lenkijos įstatymai tai leidžia. Tai jo reikalas. Tačiau A.Aleksandravičius galėtų atleisti sau apgailėtinas manipuliacijas, kurios tik apkvailina laikraščio skaitytojus.

Sutartyje, žinoma, aptarti ne tik tautinių mažumų klausimai. Tai dokumentas, kuris apima keletą kitų Vilniaus ir Varšuvos santykių sričių. Ir daugelyje jų, ką reikėtų su pasitenkinimu pabrėžti,  buvo daug pasiekta. Tačiau didelį susirūpinimą kelia faktas, kad tokiu simboliniu Lietuvos lenkų teisių klausimu mūsų šalies valdžios institucijos, nepaisant sutartinių prievolių, grįžo į tarpukario praktiką. Praktiką, pripažinkime, visiškai nesuderinamą su šiandienos Europos realijomis. Diskredituoja mūsų šalį tarptautinėje arenoje, ir, neapsigaukime, izoliuojasi regione, kur nedidelei valstybei labai reikalinga didesnio istorinio kaimyno draugystė.

Tadeuš Andžejevski