Vytautas Landsbergis teigia, kad tai (dėl pavardžių) galėtų Lietuvos ir Lenkijos santykius tik pabloginti. Jis nerimauja, ką žmonės pasakys apie tokio įstatymo priėmimą? Kaip popo žmona, bijanti nešioti per trumpą suknelę, o ne valstybės pareigūnas, kuriuo jis nori būti. O, tėtuši, jei konservatoriai savo vadovavimo metu būtų kankinęsi dėl to, ką žmonės pasakys apie jų džiaugsmingą kūrybą, ne tik teisėkūros... Galiu lažintis, kad valdytų iki šiandienos.
Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas taip pat bijo Tautinių mažumų įstatymo. Nedrąsiai spėlioja, kas nutiktų, jei, tarkim, Vilniaus krašte būtų leista dvikalbė terminologija? „Nedrįstu prognozuoti, kokios būtų tokios Lietuvos dalies išskyrimo psichologinės pasekmės, neva čia kita Lietuva“, – šnibžda susijaudinęs. Vietovardžiai „ne tik lietuviškai“ gali, jo nuomone, sukelti „nepasitenkinimą ir susierzinimą“. Dėl to iš tautos ir žiniasklaidos pelnė švelnų „Tėtušio“ titulą. Tiesa, kitais klausimais „Tėtušis“ Gedimino genties niekada nelepino, tačiau nuo tokio traumuojančio išgyvenimo kaip susidūrimas su dvikalbiais užrašais nori ją bet kokia kaina apsaugoti. Ko gero, jis stipriai pervertina žmonių jautrumą. Esu mačiusi daugelyje šalių dviejų, trijų, ir net (Singapūre) penkių kalbų užrašus, bet niekur neužkliuvau už kažko, kas dėl to būtų kritęs negyvas.
Andrius Kubilius, formalus Tėvynės sąjungos pirmininkas, taip pat kažkoks bailus. Apgailestauja, kad Pavardžių rašymo įstatymo projektas buvo parengtas skubotai. O „skubotumas tiesiog sukelia intrigas“, – perspėja buvęs ministras pirmininkas. Todėl norėčiau paklausti, kiek metų turėtų praeiti nuo Lenkijos-Lietuvos sutarties pasirašymo, kad jos nuostatų įgyvendinimas neturėtų būti laikomas pernelyg skubotu? Na, ir kad tai įvyktų „be intrigų“? Vadinasi, dvidešimt – per mažai? Man susidaro įspūdis, kad mūsų lyderiai yra įkvėpti Mozės, kuris vedė izraelitus į Pažadėtąją žemę 40 metų.
Be to, Kubilius originaliuoju pavardžių rašymo klausimu būtinai reikalauja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados. Nors ir gerbdama VLKK nežinau, kodėl kuri nors komisija turi nuspręsti, ar turiu teisę į pavardę, kurią nešiojo mano pro- pro- pro-...? Ir kaip mano vardas ar pavardė gali daryti įtaką visai lietuvių kalbai ar net jos likimui? Be to, dvikalbių pavadinimų klausimu: kaip mūsų valstybinė kalba gali nukentėti tuo atveju, jei pavadinimas „Šalčininkai“ atsiras ten dažniausiai naudojamo užrašo „Soleczniki“ kaimynystėje? Niekas iš mūsų negali to paaiškinti todėl, kad daugelis bijo. Pavardžių rašymo įstatymo bijo net 45 lietuvių rašytojai. Siunčia peticijas aukščiausioms Lietuvos valdžios institucijoms, kad toks įstatymas reiškia reikalavimą į lietuvių abėcėlę įvesti „150 naujų raidžių ir diakritinių ženklų“. Ir kiekvienas turės šias naujas raides išmokti. Iš kur tokie skaičiavimai ir tokia keista baimė, dievaži, nežinau. Bet kad rašytojai taip bijotų naujų raidžių, labai nuostabu. Atrodo, kad papildomų raidžių žinojimas dar nė vienam klasikui jokios žalos nepadarė, – priešingai. Labai baisu turėti tokį bailų politinį ir intelektualųjį elitą, ypač kai Lietuvos visuomenei nei drąsos, nei atvirumo pokyčiams, nei tolerancijos tikrai netrūksta.
Lucyna Schiller
