Pasaulio istorija žino daug politinių padegimų, kaip ir pažįsta daugelį politinių padegėjų, kurie tokiu būdu norėjo ją pakeisti. Tarp jų yra paprastų pamišėlių, apimtų manijos įgyti amžinąją šlovę, kaip antai Herostratas, sudeginęs Efeso Artemidės šventyklą, vieną iš septynių senovės pasaulio stebuklų. Tačiau taip pat yra rafinuotų cinikų, naudojančių blogus darbus, kad parodytų jėgą, įgytų valdžią, išplėstų įtaką arba atkeršytų. Bet šie kaltę dėl politinio gaisro visada suverčia kitiems, patys apsimesdami taikos balandžiais, pavyzdžiui, kaip Neronas, apimtas noro sunaikinti Romą ir jos priešus, slapta pasiuntė patikimus žmones, kad padegtų miestą, o visą kaltę suvertė krikščionims. Panašiai pasielgė Hitleris, panaudojęs Reichstago gaisrą politiniams valymams ir visiškam Veimaro Respublikos valdžios perėmimui, tuo tikslu sukėlęs šliaužiantį perversmą. Šį kartą kaltę suvertė komunistams.
Politiniai padegėjai niekada neprisipažįsta dėl savo veiksmų ir savo kaltės, net tada, kai ją galima pamatyti plika akimi. Ne kitaip buvo ir Ukrainoje. Kijevo padegimas Maidano gaisru sukėlė domino efektą, nors patyrę ES diplomatai, kurstydami laužą savo kiemelyje, turėjo tai numatyti. Bet atsitiko kitaip. Europos politikų trumparegystė destabilizavo Ukrainą dideliu mastu, o padarytų klaidų nenuplaus net kaltės suvertimas Rusijai. Kaip matyti, reguliuojamas Ukrainos konfliktas yra geriausia dovana, kurią V. Putinas galėjo gauti iš ES. Dovana, kuri abejingai buvo mestelėta tiesiai į Rusijos lokio urvą, pažadinant jį iš ilgiau nei dvidešimtmetį trukusio letargo.
ES klaidos
ES klaidų diagnozę pradėkime nuo konflikto pradžios, nuo Ukrainos gaisro židinio, t.y. nuo praėjusių metų lapkričio ir ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje fiasko. Nepaisant ankstesnių planų, Ukraina nepasirašė asociacijos susitarimo, o tai sukėlė sumaištį ES diplomatijoje. Nuo pat pradžių ES traktavo tai kaip įžeidimą ir neparodė pagarbos tuometinių Ukrainos valdžios institucijų suvereniajam pasirinkimui. Ukrainos vyriausybė bandė paaiškinti, kad Sąjunga nepasiūlė pakankamos kompensacijos už nuostolius, kuriuos šalis patirtų dėl prekybinių santykių su Rusija pablogėjimo, tačiau šio paaiškinimo nepakako. Ukrainos pasirengimo pasirašyti sutartį sustabdymą Europos Sąjunga pernelyg jautriai traktavo beveik kaip diplomatinių santykių nutraukimą, nes Briuseliui niekada nebuvo lengva gerti kartėlio taurę. Pasipriešinimas ten dažniausiai sukelia įtūžį – net tada, kai Prancūzijos, Nyderlandų ir Airijos piliečiai išmetė į šiukšlių dėžę ES konstituciją. Jų atskiroji nuomonė niekada nebuvo vertinama ir pripažįstama, o referendumai buvo kartojami tol, kol buvo pasiektas tikslas. Žinoma, demokratijos vardan. Vilniaus viršūnių susitikimas baigėsi nesėkme ir ore pakibo ES diplomatijos pralaimėjimo dvokas. Atėjo abipusių kaltinimų ir laukimo, ką atneš rytdiena, laikas.
Paskelbta revoliucija
Rytdiena atnešė „netikėtą“ akcijos posūkį. Į Kijevo gatves, kaip ir prieš metus, išėjo ukrainiečiai, o garsusis Maidanas prisipildė demonstrantų. Buvo susirėmimų, iš kaimyninių šalių atvykusių politikų, kovos kalbų. Paskelbta revoliucija. Viskas kaip ir tada, 2004 metais, „oranžinės revoliucijos“ metu – puikiai surežisuota, pasirinkta net ta pati vieta. Tik vienintelė pagrindinė spalva svarbiausioje Ukrainos sostinės aikštėje pasikeitė iš oranžinės į mėlyną, ir, o siaube, į banderos, rusvai juodą. Ir tik naivus stebėtojas galėtų manyti, kad šie įvykiai buvo grynas atsitiktinumas. Nebuvo. Po beveik trijų mėnesių gatvių kovų ir abipusių provokacijų įvyko blogiausia – šūviai ir žudynės. Atėjo revoliucinio chaoso laikas.
Pasikėsinimas į luomą
Po šūvių Maidane, kai V. Janukovičiaus likimas jau buvo nulemtas, jo valdžios praradimas buvo tik laiko klausimas. Pasirinkimui liko tik vienintelis šios permainos kelias. Iš pradžių atrodė, kad Sąjunga suprato savo klaidą, sukursčiusią Kijevo sukilimą. Trys ES šalių užsienio reikalų ministrai privertė abi konflikto puses susitarti dėl ankstesnių prezidento ir parlamento rinkimų ir grąžinti 2004 m. Konstituciją. Sutartis buvo pasirašyta trijų ministrų ir aukšto Rusijos įgaliotinio. Deja, susitarimas išgyveno tik kelias valandas – buvo atmestas Maidano, vis dėlto nekonstitucinio, neišrinkto organo. Kitame etape sumažinta Aukščiausioji Taryba atstatydino prezidentą, nors jis buvo išrinktas visuotiniuose rinkimuose, pripažintuose ESBO ir Europos Sąjungos. Galų gale atšaukė konstitucinio teismo teisėjus. Tuo pažeidė Ukrainos Konstituciją, o naujai paskirtos valdžios institucijos tapo apsišaukėliškos. Taip viso pasaulio akyse įvyko klasikinis perversmas, pasikėsinimas į luomą Europos centre. Taigi Maidanas ir jo pagrindinė jėga – dešinysis sektorius – pasirinko radikalų valdžios pakeitimą. Tai įvyko nepaisant Kijevo susitarimų, siekiančių pirmalaikių rinkimų.
Pavojingas precedentas
Po to, kai Maidanas atmetė susitarimą, ES padarė kardinalią klaidą, kurios pasekmė – dabartiniai įvykiai Kryme. Užuot išreikalavusi iš konflikto pusių pasirašytų ir atitinkančių Konstituciją įsipareigojimų, ES akceptavo perversmą. Šis stebėtinas ir Europoje neturintis precedento faktas tapo didžiausia dovana, kurią Sąjunga galėjo įteikti Rusijos prezidentui. Tik politinis diletantas arba naivus diplomatas nesuprastų, kad V.Putinas būtinai pasinaudos tokia situacija. Ypač kai naujos Ukrainos valdžios institucijos viename pirmųjų taisės aktų pasisakė prieš tautines mažumas, ypač rusų. Rusijos reakcija Kryme buvo pažeistos sutarties, kurią palaimino ES kartu su JAV, pasekmė. Tiesa ta, kad ES sukėlė gaisrą, o Rusija į tą ugnį įpylė aliejaus. Tai ukrainiečiai prisivirė alaus, kurį dabar patys turi išgerti.
Visgi tarptautinei bendruomenei tai, kas įvyko Ukrainoje, yra pavojingas precedentas, ateityje galintis turėti pasekmių. Dėl amžinojo varžymosi tarp Rytų ir Vakarų akimirksniu įteisintas perversmas Europos širdyje. Teisinių valdžios institucijų, kilusių iš legalių demokratinių rinkimų, akceptuotas jėgos pokytis. Tai blogas signalas visiems Europos ir pasaulio ekstremistams, nes supaprastintas jo pranešimas yra toks: valdžios pakeitimas yra galimas kiekvienu atveju. Jei nesutinki su jos sprendimais, surenk Maidaną sostinės centre, lauk aukų, – ir pasaulis tai parems. Ir net jei esi Ukrainos sukilėlių armijos išpažintojas, revizionistas ar antisemitas, kaip dešiniojo sektoriaus banderininkai Maidane. Kai Vakarų pasaulyje vyksta globalios imtynės su Rusija, detalės čia neturi reikšmės.
Banderininko išpažintis
Tai anaiptol nėra tušti žodžiai. Apie naujos Ukrainos vyriausybės kokybę liudija interviu, kurį davė Lenkijos laikraščiui „Rzeczpospolita“ Maidano spaudos atstovas Andrejus Tarasenko. Jis pasakė, kad „Volynės skerdynės ir daugiau kaip 100 tūkstančių lenkų nužudymas Antrojo pasaulinio karo metu yra netiesa ir nesąmonė. Iš tiesų S. Bandera siūlė naudoti radikalius metodus, tačiau su okupantu reikia kovoti visais įmanomais metodais. Mūsų šalį okupuodavo vokiečiai, lenkai, rumunai, vengrai ir rusai. Aš suprantu, kas tai buvo, bet mes esame banderininkai ir dėl taktinių priežasčių mes negalime atsisakyti savo įsitikinimų. O nacionalistas yra kažkas, kas siekia suvienyti visas etnines žemes. Sąžiningumas diktuotų, kad šios žemės būtų grąžintos Ukrainai. Kalbu apie Przemyslį ir kelias kitas apskritis. Ukrainos vieta nėra sąjungoje. Mes turime atgauti branduolinį ginklą. Mes Ukrainoje turime specialistų, kurie tai padarys. Revoliucija baigsis, kai Janukovičius išnyks. Kad tai pasiektume, mes esame pasirengę naudoti visus metodus, net radikalius. Taip, kaip tai darė S. Bandera".
Palieku šią citatą be komentaro, nes ji parodo tikrąjį Maidano veidą pagal posakį, kad tikslas pateisina priemones. Įdomu tai, kad interviu buvo duotas dar iki pirmųjų šūvių, sausio mėn. (sic!).
Sunkūs klausimai
Ar tokio valdžios pakeitimo laukė Ukrainoje tie, kurie sukurstė gaisrą šioje šalyje, o po to akceptavo Kijevo perversmą? Ar asociacija su Sąjunga bet kokia kaina, nes ne narystė buvo verta keleto dešimčių mirties aukų? Ar legalumo principas kaip demokratijos esmė nėra vertas daugiau nei eilinis karelis su Rusija dėl tos ar kitos įtakos sferos? Į šiuos ir panašius sudėtingus ir svarbius klausimus turės atsakyti ES diplomatija, prieš paimdama į rankas politinius degtukus. Patarlė sako, kad žmogus mokosi iš klaidų. Ar ES diplomatija taip pat? Tai pamatysime netrukus.
Dr. Bogusław Rogalski,
politologas EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
