Prezidentei Daliai Grybauskaitei 2013 metais labiausiai pavyko tai, ko ji metų metus nesėkmingai siekė. JAV prezidentas Barakas Obama vis dėlto susitiko su ja ant Kapitolijaus kalvos. Lietuvos valstybės vadovė pasijuto lyg devintame danguje, nes neišsipildė vieno anoniminio aukšto rango valstybės departamento pareigūno žodžiai, kad po to, kai D. Grybauskaitė neatvyko į susitikimą su Obama Prahoje (savo kadencijos pradžioje), dabar į Baltuosius Rūmus ji galės įsiprašyti tik kaip turistė. Tačiau prieš kadencijos pabaigą likimas D. Grybauskaitei nusišypsojo. Per Baltijos kelio metines B. Obama, pamiršęs apie įžeidimą, kartu su Latvijos ir Estijos prezidentais į Baltuosius rūmus pakvietė ir Lietuvos Prezidentę. „Uff...“ – atsikvėpėme visi kaip vienas Neries ir Nemuno šalyje. Mezaliansas baigėsi. Prezidentė buvo B. Obamos rezidencijoje ne kaip turistė, ką liudija ir atminimo nuotrauka. Pavyko.
Visai su kitokia nei D. Grybauskaitės problema praėjusiais metais susidūrė Seimo narė Neringa Venckienė. Jei mūsų prezidentei į Jungtines Amerikos Valstijas pavyko nuvykti oficialiai, tai N. Venckienei pasisekė negrįžti iš ten, nors sugrįžti labai ragino Seimas, o Lietuvos teisingumo organai lyg ir stebėjo nevykusią parlamentarę. Stebėjo, nes norėjo suimti ją už kažkokį nusikaltimą. Tik keista, kad iki šiol neparašė ekstradicijos prašymo. Tikriausiai bijojo, kad amerikiečių prisiekusiųjų teismas, išgirdęs, jog N. Venckienė Lietuvoje kaltinama mergaitės (brolio dukrelės) perdavimo metu sumušusi pareigūną „ambalą“, sprogtų iš juoko. Tačiau turime rūpintis JAV teismų rimtumu. Jeigu N. Venckienė, kaip D. Grybauskaitė, bent turėtų juodą karatė meistro diržą, išvada dėl ekstradicijos galėtų jai kažkaip grėsti. Dabar gali sau ramiai miegoti Čikagoje.
Jei jau pradėjome kalbėti apie Seimą, noriu pagirti jo narius už tai, kad praėjusiais metais neišprotėjo. Seimo nariams pavyko visiškai sužlugdyti socialdemokratų pažangos avangardo kolegės Rimantės Šalašavičiūtės, norėjusios prastumti autorinį įstatymo projektą, leidžiantį valstybei, prisidengus bet kokiu pretekstu, paimti vaikus iš tėvų, iniciatyvą. Tiesiog kaip Norvegijoje, kur vaiką iš tėvų gali atimti, jei, pavyzdžiui, tėvai yra nepakankamai turtingi ar, tarkim, tarp jų vyko kažkoks žodinis kivirčas. R. Šalašavičiūtei nepavyko iš Lietuvos padaryti Norvegijos, nepaisant karštos prezidentės, pernai garsiai visiems kartu ir kiekvienam atskirai aiškinusios, kad mes esame (tapome) šiaurės tauta, paramos.
Pastarąją geopolitinę temą verta prisiminti, nes jos viešinimo metu mums taip pat kai kas pavyko. Būtent mūsų ambasadorei Jungtinėje Karalystėje pavyko apgauti salų gyventojus. Viskas buvo taip: kai BBC mūsų ambasadorės paklausė apie nemalonias salose vykdomas banditų išdaigas, kuriomis nuolat garsėja emigrantai iš Rytų Europos, diplomatė ryžtingai atsakė, kad mes, lietuviai, nelaikome savęs Rytų Europos tauta – mes esame šiaurės tauta. Darbšti, mandagi ir kultūringa. BBC reporterė buvo šiek tiek priblokšta naujienos, kad mes esame jų tautiečiai, tačiau vėliau atėjo refleksija. Juk visada maloniau žinoti, kad gavai į ausį gatvėje ar buvai iškoneveiktas girtų sąmyšyje ne nepažįstamųjų iš Rytų, o savųjų iš šiaurės.
Trumpai tariant, 2013 metais mums pavyko ne taip jau mažai. Todėl pasinaudodamas kitos šiaurės tautos kalba, linkiu: „Kopf hoch“ (galvą aukštyn).
Tadeuš Andžejevski
P.S. Beveik pamiršau tai, kas svarbiausia. Mūsų krepšininkams pernai pasisekė laimėti sidabrą Europos čempionate, o prezidentei ir ministrui pirmininkui atitinkamai pavyko sublizgėti bendrose nuotraukose su nugalėtojais.
