„Yra, pavyzdžiui, Lietuvos Sąjūdis, yra ir kitų“, – malonėjo priminti buvęs šios organizacijos flagmanas. Po to jis liūdnai pridūrė: „Deja, šiandien Sąjūdis neturi pinigų.“ Na, nebent tokiam tikslui „žmonės ką nors paaukotų“. Kita vertus, kokiam tikslui mes turime vyriausybę? Pasirodo, kad tokiais atvejais būtent Ukrainos opozicijos, kuri šiuo metu siekia nuversti savo vyriausybę, rėmimui formuoti ir finansuoti. Nebent ši anksčiau pasitrauks geruoju. Tačiau nėra ko laukti?
„Reikia siųsti (į Kijevą – aut.) aktyvistus, jaunuolius su trispalvėmis vėliavomis ir net veteranus, – ragina patriarchas ir priduria – Jei vyriausybė palaikytų (tokį lietuviška atributika papuoštą desantą), tai būtų puikus dalykas“.
Tikrai butų puikus dalykas vienos valstybės kišimasis į kitoje suverenioje šalyje vykstančius procesus. Taip jau atsitinka, kad ukrainiečiai turi teisę organizuoti oranžines revoliucijas arba nuversti savo vyriausybę, ir kiekvienas Lietuvos pilietis ar organizuotos piliečių grupės gali juos paremti šioje kovoje. Kaimyninių šalių politikai, neišskiriant Europarlamentarų, privačiai taip pat turi teisę paremti Ukrainos opoziciją savo buvimu Maidane. Bet, dėl Dievo meilės, atskirų šalių nacionalinės vyriausybės negali to nei organizuoti, nei finansuoti. Įsivaizduokime, kad mes siunčiame į Ukrainą organizuotą, finansuotą ir Algirdo Butkevičiaus vyriausybės palaimintą Sąjūdžio veteranų būrį (jauni žmonės nesileis išsiunčiami, aš tai jau žinau iš interneto vartotojų reakcijos), aprūpintą tik šiltais drabužiais, termosais, ir, kaip nori Vytautas Landsbergis, šturmo vėliavomis (tai tokios mažos vėliavėlės, nešamos paraduose, nepainioti su šturmo ginklais). Kadangi pažįstu minėtus veteranus, tai jie net be šturmo ginklų įsilietų į protestuotojų kovas dėl Nepriklausomybės ar dėl vieno kito valstybės administracijos pastato.
Kita vertus, mes žinome, kad Ukrainos milicija tokius protestus pacifikuoja brutaliai. Kad pastaroji perlenkė, pripažino net prezidentas Viktoras Janukovičius. Kas nutiktų, jei kitą kartą tokio perlenkimo atveju Kijeve būtų „pašventinti lazdomis“ ir Algirdo Butkevičiaus deleguoti Sąjūdžio veteranai. Mūsų šalies valdžiai neliktų nieko kito, kaip tik siųsti pagalbon tai, ką mes turime geriausia – Geležinio Vilko pėstininkus. Ir turėtume karužę su Ukraina arba... dar blogiau.
„Būtų labai blogai, jei ir Maskva išsiųstų (į Kijevą – aut.) Ukrainos uniformomis aprengtas savo jėgos struktūras, kaip buvo siūloma Oranžinės revoliucijos pradžioje“, – kalba (nukrypdamas nuo temos) Vytautas Landsbergis. Taigi „Ponas Kas Gali Paneigti“ neatmeta tokio scenarijaus ir vis dėlto primygtinai reikalauja, kad reikia į Ukrainą ką nors siųsti. Tai gal galėtų pats važiuoti. Galų gale, galėtų paremti siunčiamus į Kijevą Sąjūdžio veteranus ir finansiškai, ir pats dalyvaudamas arba tiksliau – vadovaudamas.
Prisimindama Oranžinę revoliuciją ir tai, kaip kūrėsi Ukrainos istorija jai pasibaigus, būčiau atsargi dėl kišimosi į kitą. Geriausias įrodymas yra santūrumas, kaip dabartinius įvykius vertina prezidentas Aleksandras Kwasniewskis, savo metu buvęs karštas oranžinių revoliucionierių šalininkas. Duodamas interviu RMF 24 radijui, jis pozityviai įvertino Lenkijos parlamentarus (Kaczynskis, Siwiec), savo iniciatyva išvykusius į Kijevą, ir pritaria opozicijai Maidane, tačiau valstybės vaidmenį mato kitaip nei patriarchas V. Landsbergis.
„Kai kalbama apie valstybės instituciją, reikia ramybės ir susilaikymo, – mano Kwasniewskis. – Ir reikia stengtis būti vis dėlto tik tarpininku todėl, kad anksčiau ar vėliau prie tam tikros dialogo formos tarp valdžios – nors šiandien ir silpnos – ir opozicijos turi būti prieita“. Na, nebent kiekviena šalis kaimynė ir ne kaimynė išsiųs į Ukrainą po veržlių veteranų būrį.
Lucyna Schiller
