„Šiemet sukanka 600 metų, kai paskutinėje nekrikščioniškoje Europos šalyje – Žemaitijoje – oficialiai buvo įvesta krikščionybė. Taigi tai yra data, nuo kurios oficialiai pradėta naikinti Baltijos dvasia, tačiau tuo pačiu metu prasidėjo laiko atskaita, kai Žemaitijos gyventojai persikėlė į dvasinį požemį ir sunkiomis sąlygomis saugojo įgimtą pasaulėžiūrą (...)". „Tai tikrai herojiškas ir įsimintinas pasiekimas, ir tuo pačiu logiška 400 metų pasipriešinimo ir kovos prieš krikščionybės įvedimą tąsa (nuo krikščionybės įvedimo Lenkijoje – aut. past.)", – cituoja autorius kalbą iš žemaičių suvažiavimo, vykusio Neries ir Nemuno pakraščiuose praėjusį savaitgalį.

Baimingasis Č. Iškauskas toliau pateikia istorinį Žemaičių kovų už nepriklausomybę kontekstą, kad pagaliau prieitų prie išvados, jog šioje krikščionybės primestoje pasipriešinimo bangoje gimsta naujas žemaičių separatizmas. „Melstis bažnyčioje ar prie pagonių aukuro – tai privatus kiekvieno žmogaus reikalas", – daro išvadą istorikas ir ragina nenaudoti tikėjimo viduramžių riaušėms ir kovų arenoms. „Nekurstykime separatizmo, nes tai gali būti naudinga tik Lietuvos priešams", – įspėja pabaigoje.

Perspėjimas yra teisingas, tik kad adresatas, į kurį jį nukreipia Č. Iškauskas, ne tas. Juk žemaičiai nei paneigia savo krikščionybę, nei jos išsižada. Istoriko aprašytas suvažiavimas, kuriame uzurpatoriškai kalbėta Žemaitijos gyventojų vardu, iš tiesų buvo „Romuvos", neopagonių sektos, aktyviai veikiančios ne tik tarp žemaičių, bet ir visoje Lietuvoje, akcija. Tiesa yra ta, kad „Romuvos" aktyvistai naudoja nacionalines, kraštutines nacionalistines naracijas, kad pateisintų pagrindinę ideologinę prielaidą, kurią per amžius kultivavo savo „dvasiniame pogrindyje". Šiandien jie išėjo iš požemio ir skelbia pagonybę kaip Lietuvos nacionalinį gėrį (šiuo atveju Žemaitijos), kuris buvo iš lietuvių (žemaičių) smurtu išrautas krikščionybės. Krikštas, neopagonių supratimu, savaime, žinoma, yra blogis ir užsienio priespaudos nešėjų, kurie juo prisidengdami norėjo užkariauti ir kolonizuoti senovines baltų žemes, apgaulė. Šiandien atėjo revanšo laikas. Romuviečiai stengiasi atkurti pagonybę Lietuvoje, pasinaudodami hyper patriotine retorika.

Mes turime tikėti šventomis giraitėmis, medžiais, gaisrais, gyvatėmis ir žaibais, jei norime būti geri lietuviai (žemaičiai). Kitaip tariant, išeiti iš „dvasinio pogrindžio" tiesiai į... akmens amžių. Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai net apdovanojo „Romuvos" aktyvistus kažkokiu valstybiniu garbės ženklu būtent už... – ką? Lietuvos neopagonybę? Pikantiškai atrodė nuotraukos prezidentūroje, kur svečiai susirinko, žinoma, su jų propaguojamos epochos kostiumais. Tada paaiškėjo, kad tuo laikotarpiu buvo „madingi" drabužiai, papuošti... svastikos ženklais. Ponios prezidentės nuotrauka išėjo istoriška.

Grėsmes persekiojantis Č. Iškauskas suklydo dėl varpų. Tai ne žemaičiai reikalauja Lietuvos (jie nori tik savo pilietybės ir kalbos teisės) vientisumo, o valstybės vadovės puoselėjami neopagonys. Č. Iškauskas girdėjo skambant varpą, bet nežino, kur jis...

Tadeuš  Andžejevski