Ta pati okupacinė valdžia susigundė ir Lietuvos  turtu  užsienyje –  pasisavino ambasados pastatą  Romoje, kurį  tarpukariu valdė Gintaro Respublika. Argumentacija buvo paprasta: nėra valstybės – nėra ambasados. O Lietuva neva savo noru įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį, todėl jos ambasada dabar priklauso Maskvai, – sukčiavo tada Kremliuje.

Po nepriklausomybės atkūrimo atėjo atsiskaitymo, melagingos istorijos atšaukimo laikas. Ir nepriklausomos Lietuvos valdžia priminė Italijai apie ambasados, kurią pažeisdami mūsų teises iš mūsų atėmė sovietai, grąžinimą. Tačiau reikalas nebuvo paprastas. Tai užsitęsė, nes Rusija, kuri po Sovietų Sąjungos perėmė ambasados pastatą​​, nenorėjo jo atlaisvinti.

Italai atsidūrė sunkioje padėtyje, kai Lietuvos diplomatai kalbėjo jiems apie šventą nuosavybės teisę, kurią kiekviena demokratinė šalis turi gerbti. „Jei Italija negrąžintų mūsų ambasados, tai reikštų, kad ji akceptuoja Lietuvos sovietų okupacijos teisines pasekmes,“ – spaudė prie sienos Italijos diplomatus jų kolegos iš Lietuvos. Pagaliau Roma, negalėdama išvaryti rusų iš pastato, pasiūlė Vilniui sąžiningas kompensacijos sąlygas. Italai Lietuvos ambasadai už simbolinį eurą 99 metams perdavė dar didesnio ploto pastato aukštą prestižiniame Romos rajone​. Lietuvos vyriausybė priėmė padorią kompensaciją. Šventa nuosavybės teisė buvo įgyvendinta.

Tuo tarpu ta pati Lietuvos vyriausybė, kuri taip tvirtai reikalavo iš Italijos gerbti nuosavybės teisę, šiandien pati susidūrė su analogiška problema. Tik šį kartą ji turi parodyti, kaip gerbia šventą Vilniaus pranciškonų vienuolyno, kurį, kaip jau minėta, sovietai iš jų atėmė, savininkų teisę. Nepriklausomoje Lietuvoje po ilgų bylinėjimosi metų vienuolynas galiausiai perėjo į Lietuvos vyriausybės rankas. Dabar jai  priklauso spręsti: grąžinti jį teisėtiems savininkams, kaip liepia teisė, arba, remiantis plėšikų teise, Pranciškonų vienuolyną perduoti naujiems įsibrovėliams.

Taip šiandien atrodo visas šis reikalas. Prisiteista pranciškonų nuosavybė, kaip paaiškėjo, visai  neturi pereiti į savininkų rankas. Į vyriausybę kreipėsi VU Lituanistikos centras, kad jam būtų perduotas vienuolyno pastatas. Universiteto patalpose centrui yra pernelyg ankšta, o vienuolyne  būtų taip gera: erdvu ir arti, – gviešiasi svetimos nuosavybės garsios ir itin vertinamos Alma Mater profesoriai.

„Kas atsitiko aukšto rango pedagogų ir mokslininkų etikai?“ - norėčiau paklausti profesorių. Ar Vilniaus universitete pradėjo veikti Afrikos Kali teisė? Blogas poelgis, kai Italija paima Lietuvos ambasadą, o geras poelgis – kai Lietuva atima pranciškonų vienuolyną. Pirmuoju atveju nuosavybė buvo šventa, o antruoju šventąja ji neturi būti?

Visiems Kali etikos pasekėjams galima priminti, kad būtent Vatikanas, kurio jurisdikcijoje yra pranciškonai, kaip viena iš trijų pasaulio šalių nepripažino Lietuvos okupacijos 1940-aisiais...

Tadeuš  Andžejevski