Geriausias to pavyzdys yra paskutinis E. Butrimo reportažas apie prakeiktus kareivius, kurių atminimą lenkai garbina kovo 1 d. E. Butrimas, rašydamas apie šį įvykį, kartoja tuos pačius sovietinės propagandos šūkius antikomunistinės partizanų kovos tema. Iš jo sužinome, kad AK, arba kitos požeminės Lenkijos valstybės formacijos kareiviai, nesudėję ginklų po to, kai iš Lenkijos buvo išvyti vokiečiai, ir toliau tęsę herojišką ir tuo pačiu beviltišką kovą prieš jų tėvynės sovietizaciją, buvo paprasti nusikaltėliai ir net sadistai bei vagys. „Masiškai žudė civilius“, – savo straipsnyje „Lenkijoje kilo aistros dėl partizanų” atnaujina komunistų propagandą E. Butrimas ir priduria, kad jie ypač pamėgo žudyti tautinių mažumų atstovus: baltarusius, lietuvius, ukrainiečius, slovakus, žydus. Iš straipsnio galima daryti išvadą, jog žudikai partizanai juos naikindavo nesirinkdami.

Kad paremtų savo argumentą, korespondentas įvardija Lietuvoje garsų majorą Šendzielažą-Lupašką, Dubingių kaimo pacifikatorių ir, kaip daugelį kartų jį vadina autorius, „lietuvių žudiką“. „Ir būtent šį „lietuvių žudiką“ prezidentas Lechas Kaczynskis 2007 m. po mirties apdovanojo Lenkijos atgimimo didžiuoju kryžiumi, – kerštauja korespondentas. „Tragiškai mirusio prezidento brolis Jaroslaw Kaczynski nuėjo dar toliau, nes prieš kelias dienas paskelbė, kad bus įsteigtas prakeiktų karių muziejus“, – toliau tęsia gedulo raudą E. Butrimas. Iš viso straipsnio aišku, kad tai, ką kadaise garbino tik radikalai, fašistuojantys nacionalistai ir chuliganai, dabar į savo vėliavas ima oficiali valdžia. Sekdamas savo pirmtako pėdomis, prezidentas Andrzej Duda „vienu tautos idealu pavadino lietuvių ir baltarusių žudiką Žygimantą Šendzielažą", – griaudžia „LR" korespondentas, duodamas suprasti, kad dėl to įsižeidę ne tik lietuviai, bet ir kitos tautinės mažumos.

Tiesą sakant, tiek sužinojo „Ryto” skaitytojai iš paskutinio Varšuvos korespondento reportažo. Tačiau jie nesužinojo, kad paskutinėmis karo dienomis Lenkijos teritorijoje veikė daugiau kaip 80 tūkstančių partizanų antikomunistų, nenorėjusių susitaikyti su naujos  savo Tėvynės vergove. Jie stojo į beviltišką, brolžudišką kovą, nes, kaip sakė, ne tam kovojo su fašistais, kad dabar susitaikytų su svetimu, žiauriu ir nusikaltėlišku režimu. Skaitytojai nesužinojo apie tokius tvirtus ir nepalaužiamus legendinius karius, kaip antai Witold Pilecki (pseud. „Witold“), generolai Emil Fieldorf (pseud. „Nil“), Leopold  Okulicki („Lokys“), pulkininkas Jan Rzepecki (pseud. „Wolski“), partizanas Jan Rodowicz (pseud. „Anoda“), sanitarė „Inka“ (Danuta Siedzikówna), kuri, nepaisant žiaurių saugumiečių kankinimų, „pasielgė taip, kaip reikia“, ir daugelis kitų – nežinomų, užmirštų.

Kraugeriškasis „Lupaška” eilinį kartą buvo apšmeižtas – autorius neapgalvotai pakartojo juodą, nepelnytą lietuvių legendą. Tuomet jis buvo vienas narsiausių Armijos Krajovos pasienio vadų, garsėjęs nutrūktgalviškais veiksmais prieš vokiečius, su jais kolaboruojančius lietuvius ir sovietinius partizanus, skriaudusius lenkus.

Tiesa yra ta, kad keršydami už Glitiškių žudynes, kurių kaltininkai buvo vadinamojo Apsaugos bataliono kariai lietuviai, jie atliko kruviną Dubingių pacifikavimą. Tai buvo vienkartinis aktas, vienareikšmiškai pasmerktas Lenkijos istorikų. Be abejo, negalima atmesti galimybės, kad tarp tūkstančių partizanų, tęsiančių karą po karo, galėjo atsirasti asmenų, nevertų lenkų kareivio vardo. Kaip teigė puikus šio klausimo žinovas profesorius Tomas Strzembosz, Armijos Krajovos kareiviai nebuvo vien angelai. Be to, karas demoralizuoja visus, todėl pavienių asmeninių sąskaitų suvedinėjimo ar paprastų grobstymų atvejų tikrai galėjo būti. Bet pridėkime nuo savęs – tai nėra priežastis rašyti tendencingus, melagingus, propagandinius, netgi paskvilinius reportažus, kokiu „sublizgėjo“ E. Butrimas.

Taip pat verta paminėti, kad primityvus neseniai parašytas straipsnis nėra nelaimingas atsitikimas darbe. Tai įvyko ne dėl to, kad autoriui buvo tiesiog bloga diena (kai kūnas yra silpnas ir mąstymas sulėtėjęs), bet jo stilius – iš tikrųjų savotiškas firminis ženklas. Jei kas nors skaito E. Butrimo straipsnius, lengvai pastebi, kad jis kruopščiai renkasi temas (antisemitizmas, antilietuviškumas, pedofilijos skandalai bažnyčioje ir t.t.) jis sutirština marginalinių temų spalvas, iškraipo bendrą vaizdą ir padaro melagingas išvadas.

Liūdnas ir melagingas yra korespondento Eldorado lenkų Eldoradas.

Tadeuš  Andžejevski