Aplinkybė, paskatinusi mane pasisakyti šia tema, – tai Kultūros ministerijos pranešimas, kuriame ministras Šarūnas Birutis pareiškia, jog jis daugiau nesipriešinsiąs miesto valdininkams, spaudžiantiems, kad paminklas stovėtų Vilniaus senamiesčio širdyje – priešais Filharmoniją. Ministerija po ilgų ginčų nusiplauna rankas, nes žino (kaip aiškina Š. Birutis), kad tolesnis oponavimas šiuo klausimu sostinę valdančiai daugumai neturi prasmės. Vaizduodama demokratiją miesto Taryba ir taip balsuos, kaip reikia, tai yra priklausomai nuo valdančiųjų užgaidų, – neslepia nusivylimo ministras.

Garsūs architektai ekspertai, kaip antai broliai Nasvyčiai ar Augustinas Gučas, teigia, kad vieta  priešais Filharmoniją yra pati netinkamiausia. Taigi valdančiųjų užsispyrimas verčia į juos žiūrėti paniekinamai, – irzta Š. Birutis.

Anksčiau iš ginčo dėl paminklo J. Basanavičiui vietos dėl tų pačių priežasčių (niekas mūsų neklauso) pasitraukė Nacionalinis muziejus. Jo direktorė Birutė Kulnytė reikalą apibendrino tiesmukiškai: „Jei nereikia specialistų, tegyvuoja sugadintas balsavimas internetu“. Tai buvo aliuzija į sostinės valdžios, savo užsispyrimą dėl vietos prie Filharmonijos aiškinančios... interneto vartotojų balsavimo rezultatais, poziciją. Apklausą savo tinklalapyje paskelbė pati miesto valdyba. Jos rezultatas tas, kad nežymi dauguma pasisakė už paminklo vietą prie Filharmonijos ir taip atmetė Sirvydo skverą. Būtent už šią vietą pasisakė tiek Kultūros ministerija, tiek ir Nacionalinis muziejaus, motyvuodami tuo, kad ši lokalizacija yra tinkamiausia dėl erdvės, centrinės padėties senamiestyje ir istorinių faktų (J. Basanavičius kurį laiką gyveno netoliese).

Sostinės valdantieji nenori Sirvydo skvero, nes, kaip neoficialiai kalbama, jame turi kitų interesų. Su laiku jie ketina skverą užstatyti. Filharmonijos variantui oficialiai priešinamasi dėl visai kitų priežasčių. Manoma, kad marmurinis J. Basanavičius turi atsistoti priešais filharmoniją, nes būtent šiame pastate savo laiku įvyko Didysis lietuvių Kongresas, kuriame patriarchas suvaidino istorinį vaidmenį. Tai įvyko iš tikrųjų, tik šis faktas jau buvo įamžintas dviem būdais. Pirma, yra atminimo lenta, įmūryta į šaligatvį priešais filharmoniją. Antra, pastato fojė nuo seno taip pat stovi... nedidelis J. Basanavičiaus paminklas. Taigi ar reikia dar dublikato lauke?

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus atrodo, kad filharmonijos atstovų pasipriešinimo priežastis gali būti dar kitokia. Jie nori būti labiau popiežiški, nei pats popiežius, labiau patriotiški, nei pats  J. Basanavičius. Pagal jų viziją, paminklas turi būti pastatytas ne tik senamiesčio širdyje, bet pačioje jo aortoje. Kadangi cokoliai aplink Katedrą jau užimti (vienoje pusėje atsistojo kunigaikštis Gediminas, kitoje – mūsų vienintelis karalius Mindaugas), o Rotušės aikštė netinka, nes jai buvo suteikta daugiafunkcinė misija (mugės, koncertai ir pan.), todėl lieka tik filharmonija, kuri yra labai arti Aušros Vartų. Nieko, kad ankšta, kad transporto judėjimas (ir taip apsunkintas) bus užblokuotas, kad kas nors, prie būsimo paminklo panoręs suorganizuoti kokią nors didesnę patriotinę šventę, turės tai padaryti nebent dalimis dėl to, kad nebus kur apsisukti. Aš jau nekalbu apie UNESCO reikalavimus dėl perstatinėjimo istorinėse vietose, nes žinau, kaip mūsų valdžia gerbia Tarptautines organizacijas.

„Tai turi būti filharmonija, ir taškas“, – neseniai pasipūtusi paskelbė mero patarėja architektūros klausimais Dalia Bardauskienė. Ką gi, bandydamas suprasti bendrapiliečių, kuriems J. Basanavičius yra tas, kas mums, lenkams, J.  Pilsudskis, jausmus ir jautrumą, juo labiau aš klausiu jos: „Ar tikrai patriarchas nusipelnė būti filharmonijos durininkas, automobilių stovėjimo aikštelės senelis?“ – nes jam kitų variantų prie filharmonijos nematau.

Tadeuš  Andžejevski