Olandų komisaro, Europos Komisijos viršininko Jean-Claude Junckero pavaduotojo, pavardė tapo pastebima mūsų žemyno dalyje, nes jis garsiau už kitus pradėjo nerimauti dėl Lenkijos demokratijos, kuri, jo manymu, pradėjo šlubuoti iškart po to, kai rinkimus prie Vyslos laimėjo konservatyvi Teisės ir teisingumo partija. Kadangi PiS krikščioniškųjų vertybių laikosi ne siekdama pasirodyti, liberaliojo Timmermanso dogmatizmo pasekėjų galvose turėjo užsidegti raudona lemputė, signalizuojanti, kad tai pavojinga jėga, nes yra asertyvi ir ryžtinga, galinti kelti grėsmę jo Europos vizijai.
Tokios valdžios valdoma Lenkija Briuselio salonų požiūriu taps valstybe, griaunančia tradicijas, kurių būdinga ryški personifikacija yra būtent komisaras Timmermans. Taip, demokratinė valstybė, tik tiek, kad Lenkijos demokratija, kaip neseniai pasakė Lenkijos užsienio reikalų ministras, bus be būdvardžio. Ji tiesiog bus demokratija, o ne liberali demokratija. Ir tai labiausiai jaudina Franciską Kornelijų Gerardą ir t.t. Timmermansą, nenuilstantį islamofobijos ir homofobijos frontų kovotoją. Verta paminėti, kad šiandien tai du pagrindiniai frontai, perarę senąjį žemyną, padalinę jį ir net keliantys grėsmę jo egzistavimui.
Olandų komisaras supranta, kad naujoji Lenkijos Vyriausybė nebus jo sąjungininkė bet kuriame iš šių frontų. Priešingai – bus visiškai kitoje jo pusėje. Kadangi naujoji Lenkijos Vyriausybė, spręsdama emigrantų krizę, griežtai priešinasi utopinėms Briuselio idėjoms, tikrai niekada nepritars, kad valstybių narių nacionalinėje jurisdikcijoje būtų įgyvendinama vadinamoji „vaivorykštinė“ teisė.
Olandijos komisaras šiuo paskutiniu klausimu dar ne taip seniai buvo labai aktyvus. Jis, neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo ir net nepaisydamas ES sutarčių, norėjo išsireikalauti ES komisijos sprendimą, kuris įpareigotų visas ES priklausančias šalis suvienodinti vadinamųjų homosantuokų taisykles. Kitaip tariant, jis bandė per užpakalines duris primesti visoms valstybėms narėms teisę, dėl kurios jos nesiderėjo. Tikrai demokratinė veikla, kitaip nušviečianti puolusio elito dvasią.
Kad pralaimėjo, komisaras suprato tik tada, kai pradėjo protestuoti konservatyvūs EP nariai. Supratęs susitvardė, kad neperlenktų lazdos, nes gali ir pats gauti rikošetu (pasirodė reikalavimų, kad nepaklusnusis olandas atsistatydintų).
Kitaip yra dėl ES narystės siekiančių šalių. Dėl šio klausimo net buvo griebtasi šantažo, kuris tapo beveik daugelio įtakingų Briuselio klerkų manija. Moldovos ir Ukrainos parlamentai buvo verčiami priimti vadinamąjį kovos su diskriminacija įstatymą, į kurį neišvengiamai turėjo būti įtrauktos ir vadinamosios seksualinės mažumos. Tai išprovokavo audringus daugelio suverenių valstybių parlamentarų protestus.
Tebūna man atleista, kad pacituosiu pikantišką buvusio Moldovos prezidento pasisakymą. Besipriešindamas Briuselio diktatui šiuo klausimu, jis be užuolankų pasakė: „Mes norime integruotis į Europos Sąjungą, betgi ne per s...“
Kad būtų įdomiau, pasakysiu, jog kataliku besivadinantis vaivorykštinis eurokomisaras iš Olandijos Europos Komisijoje buvo pagrindinis asmuo, reikalaujantis pradėti vadinamąją priežiūros procedūrą Lenkijos atžvilgiu.
Savo ruožtu manau, kad jei kam nors reikalinga priežiūra, tai pačiam prižiūrėtojui. Skubi priežiūra, kol tokie komisarai kaip Franciscus Cornelius Gerardus Maria Timmermans dar nesugriovė ES iš vidaus...
Tadeuš Andžejevski
