Jan Dzilbo: svarbu įtikinti ugdymo gimtąja kalba pranašumu

2015-11-21, 07:36
Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)
Jan Dzilbo Jan Dzilbo Fot. asmenynis archyvas

Apie prieš keliolika metų ir šiandien lenkų švietimui kilusias grėsmes, apie persvarą mokantis gimtąja kalba, apie galimus lenkų švietimo raidos scenarijus Lietuvoje kalbamės su pirmuoju Lietuvos lenkų rinkimų akcijos viceministru Lietuvoje, ilgamečiu Vilniaus rajono savivaldybės švietimo skyriaus vedėju Jan Dzilbo.

L24: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo viceministro pareigas ėjote prieš 14 metų – 2001-aisiais. Ar nuo to laiko Lietuvoje pasikeitė problemų ir grėsmės lenkų mokyklai pobūdis?

Jan Dzilbo: Taip, pasikeitė. Į blogąją pusę. Aišku, 2000 metais buvo problemų, tačiau daugelį rūpesčių galėjome išspręsti savo – lenkų bendruomenės – jėgomis. Pamenu, kad didžiausia problema, anuomet pedagogams kėlusi nerimą, buvo ketinimas tam tikrų dalykų mokyti lietuvių kalba. Priešinomės kiek galėjome, nors Švietimo ir mokslo ministerija prastūminėjo šį sumanymą įvairiais būdais. Tuo metu mokyklos bendruomenės sprendė visus klausimus. Nepaisant visko, nebuvo net kalbos apie uždarymą ar mokyklų pertvarkymą, kaip tai vyksta šiandien. Manau, kad ano meto ir šiandienos problemos yra nepalyginamos.

Nebuvo tokio didelio spaudimo iš politikų pusės. Vis dėlto spaudimą darė konservatoriai – amžini visko, kas lenkiška, priešai, tačiau tos akcijos nebuvo tokios aršios kaip šiandien. Galbūt amžius ir patirtis daro savo – šiandien šie faktai pasirodo visiškai kitoje šviesoje.

L24: Kokios buvo svarbiausios lenkų švietimo problemos prieš 15 metų ir kokių problemų pastebite šiandien?

Jan Dzilbo: Nebuvo problemų dėl mokinių trūkumo lenkų mokyklose. Atgimimo banga lenkų švietimui vis dar darė tik teigiamą įtaką, didelėse miestų mokyklose buvo daug paralelinių klasių, rajonai taip pat nesiskundė, kad trūksta mokinių. Visada buvau aukšto lygio švietimo šalininkas, todėl anuomet turėjome galimybę rūpintis tinkamu švietimo lygiu.

Popamokinė edukacinė veikla, kurią, tarp kitko, turėjau kuruoti eidamas švietimo viceministro pareigas, nebuvo ribojama dėl lėšų stokos. Tereikėjo atitinkamų specialistų ir mokinių noro, todėl mokyklos galėjo sau leisti vykdyti pačią įvairiausią užklasinę veiklą.

Taip, gal parama iš Lenkijos buvo santūresnė, vyko mažiau įvairių renovacijų, priestatų statybų ir panašių dalykų, neturėjome Europos Sąjungos lėšų. Svarbiausia buvo – pilnos mokinių klasės, saugumo jausmas, nes lenkų mokyklų atžvilgiu priešiškai nusiteikusių politikų siekiai tebuvo pageidavimai „ant popieriaus“. Lenkų mokykla turėjo teisę egzistuoti ir niekas nedrįso tuo abejoti. Vyko įvairių komisijų kontrolė, tačiau mes tęsėme tai, ką pradėjome.

Mokykloms trūko kompiuterių, negalėjome pasigirti turintys kitų naujoviškų mokymo priemonių (pvz., interaktyvių lentų), tačiau šios naujovės tuo metu tik atsirasdavo mokyklose, todėl ši problema nebuvo tokia opi. Buvo mokinių noras, netrūko tėvų paramos, pedagogų užsidegimo – ir to pakako, kad mokykla būtų patraukli.

Šiandien, kaip perkūnui iš giedro dangaus užgriuvus problemoms dėl mokyklų akreditacijos, sunku kalbėti apie normalų mokyklos darbą, didaktinio proceso eigą. Šis netikrumas dėl ateities gimdo neužtikrinto rytojaus pojūtį tiek tarp pedagogų, tiek tarp mokinių ir jų tėvų.

L24: Šie metai ypač gausūs protestų akcijų, kurias surengė lenkai, kovojantys dėl lenkų švietimo išlikimo Lietuvoje. Kaip vertinate Lietuvos lenkų pasirinktą kovos formą ir jos rezultatus?

Jan Dzilbo: Vertinu kaip paskutinį bandymą atkreipti dėmesį į ilgus metus besikaupiančias tautinių mažumų švietimo problemas. Mane stebina faktas, kad ne visos tautinės mažumos taip atkakliai kovoja dėl savo išlikimo. Nejaugi sunku suprasti, kad kiekvienos prarastos pozicijos jau nebebus įmanoma atkovoti arba bus sudėtinga sugrįžti bent į  pirminę būseną?

Tos vaikų ir tėvų minios protesto akcijose ir mitinguose suteikia vilties, kad einame teisingu keliu, kad auklėjamasis jaunosios Lietuvos lenkų kartos darbas vyksta teisinga linkme.

Priešininkų balsai, tarp kurių ir aukščiausių šalies atstovų nuomonės, kad nereikia įtraukti vaikų į politinius reikalus, manau, tėra tuščios šnekos. Jau nekalbu apie grasinimus bausti.

Visos priemonės jau išbandytos, toliau nėra kur. Kas lieka lenkams – pasiduoti, atsisakyti to, kas mums liko svarbiausia? Kad po kelių dešimtmečių lenkiškumo neliktų nė pėdsako?

Mitingų ir streikų rezultatai yra apčiuopiami. Tuo tarpu stebina valdžios užsispyrimas, kaip ilgai galima slėpti galvą smėlyje. O tvirtinimas, kad reikia išbandyti kitas, diplomatiškesnes, priemones, manęs visiškai neįtikina. Tegul kas nors man pasako, ką dar šioje situacijoje turi padaryti Lietuvos lenkų tautinė mažuma?

L24: Keičiasi valdžia, režimai, valdančiosios koalicijos, tačiau lenkų mokykla nuolat yra gynybos pozicijoje. Kokia, Jūsų nuomone, yra tokios tendencijos priežastis?

Jan Dzilbo: Lietuvos valdžios atstovų užsispyrimas iš dalies yra suprantamas. Nėra tokio drąsuolio, kuris galėtų atskilti nuo Lietuvoje susidariusio priešiškumo lenkiškumui monolito. Blogiausia tai, kad šis monolitas įtraukia vis daugiau šviesių protų. Žmonės keičiasi, kai užima tam tikras pareigas, atsisėda į šiltą fotelį. Net nuostaba ima, kai tas pats asmuo, prieš mėnesį turėjęs normalias, liberalias pažiūras, staiga jas keičia, nes jo užimamas postas reikalauja iš jo politinio taisyklingumo. Juk koks iš jo pilietis, jei nelaiko lenkų Lietuvos priešais?

L24: Lenkų švietimui nei anksčiau, nei dabar nėra lengva. Kokią matote Lietuvos lenkų mokyklos ateitį?

Jan Dzilbo: Aukštas mokymo lygis – geriausias šių laikų Lietuvos lenkų švietimo kelias. Nebijokime tai pasakyti garsiai, nebijokime atleisti mokytoją arba mokyklos vadovą, jeigu jo žinios, metodai nebeatitinka šių dienų reikalavimų. Kai edukacija bus atitinkamo, aukšto lygio, lengviau bus susidoroti su kitomis problemomis.

Žinoma, ir toliau įtikinėkime neapsisprendusius lenkus dėl švietimo gimtąja kalba pranašumų. Žinau lenkų, baigusių ne lenkų mokyklas. Jiems sunku rasti savo vietą žemėje, jie yra pasimetę, nedrąsūs. Ta šviesi ateitis, kurią jiems išsvajojo neatsakingi tėvai, pasirodė esąs prasimanymas.

Gimtoji kalba – tai pagrindas, atrama, ant kurios laikosi asmenybė, formuojasi žmogaus charakteris, pasaulėžiūra. Šiuolaikinis žmogus yra vis labiau apsišvietęs, išsilavinęs ir jam lengviau suprasti, kad atimant vaikui galimybę susipažinti su gimtuoju žodžiu, literatūra, iš jo yra pavagiama vertinga dovana, kuri yra įdėta į jo esybę.

Tikiuosi, kad lenkų mokykla Lietuvoje, nepaisant visų grėsmių, nepalankių valdininkų bandymų pakenkti, nepaisant demografinių krizių ir kitų kataklizmų, ir toliau mokys ir lavins jaunąsias mūsų palikuonių kartas.

L24: Ačiū už pokalbį.

300x100 MSZPR

Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“

 

 

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24