- Kaip vertinate situaciją socialinės politikos srityje Šalčininkų rajone?
- Norėčiau pradėti nuo to, kad, mano manymu, socialinė politika turi tarnauti paprasto žmogaus poreikiams tenkinti. Deja, tiesa yra tokia, kad labai dažnai vargšas žmogus, kuris turi finansinių sunkumų, lieka su jais iki gyvenimo pabaigos. Manau, kiekvienas žmogus privalo pradėti reformas nuo savęs, kad pabandytų savarankiškai kai ką pakeisti į gera savo gyvenime, o ne tikėtis pagalbos iš šalies. Žmogus privalo pats pasirinkti, ar likti gyventi taip, kaip dabar, ar siekti geresnio gyvenimo. Manau, kad sunkiausią situaciją socialinės politikos srityje jau išgyvenome. Socialinė parama apima daugybę Šalčininkų rajono gyventojų. Galbūt socialinių pašalpų dydis ne visada yra iki galo aukštas, tačiau visiems, kam tai priklauso, pinigus mokame laiku.
Daug važinėju po rajoną ir turiu pripažinti, kad yra daug šeimų, kurios nori pabėgti nuo skurdo, deda visokiausių pastangų, ir tai jiems pavyksta. Šiuo momentu labai svarbu darbas vietos seniūno, kuris kaip niekas kitas žino gyventojų rūpesčius. Kartais pakanka tik mažytės paramos žmogui, šiam siekiant rasti darbą, kad jo šeimos gyvenimas pasikeistų į gerąją pusę ir jis pats niekada daugiau nebenorėtų socialinės pašalpos.

- Vyriausybė svarsto projektą, pagal kurį savivaldybėms būtų perduotos socialinių pašalpų skyrimo funkcijos. Tokiu būdu siekiama veiksmingiau panaudoti socialinei politikai skirtas biudžeto lėšas. Jūsų nuomone, ar šis projektas yra geras sprendimas savivaldybėms?
- Manau, kad tai būtų žingsnis į priekį. Asmeniškai manau, kad didesnę įtaką sprendimui skirti socialinę paramą turėtų turėti seniūnijos seniūnas, kuris geriausiai žino, kam iš tikrųjų reikia materialinės valstybės paramos, o kas tik nori pasinaudoti jos dosnumu.

- Šalčininkų rajone veikia nemažai socialinės paramos įstaigų suaugusiems ir vaikams. Kaip vertinate dabartinę jų situaciją?
-Pirmiausia Šalčininkų rajono savivaldybė savo laiku steigė šias įstaigas siekdama užtikrinti socialinę paramą našlaičiams ir vienišiems pensinio amžiaus asmenims. Šiuo metu mano vadovaujama Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos komisija analizuoja situaciją socialinėse įstaigose. Spalį parengsime atitinkamą paraišką, kuri bus pateikta rajono vadovams. Lankydamiesi socialinių paslaugų ar medicinos įstaigose pastebime tam tikrų trūkumų, kurie, tikiuosi, per trumpą laiką bus pašalinti. Norėčiau pabrėžti, kad socialinių įstaigų darbuotojai nusipelnė nuoširdžios padėkos už jų sąžiningą darbą, kurį atlieka už anaiptol ne didelius atlyginimus. Tačiau liūdina minimali dienos maitinimo suma, kuri ir toliau galioja socialinių paslaugų ir medicinos įstaigose.

- Visai neseniai Šalčininkus pasiekė dar vienas labdaros paramos transportas iš Vokietijos. Daug tokios paramos sulaukiama ir iš Lenkijos. Atrodo, avanorystė yra populiaresnė už rajono ribų nei jame pačiame. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
- Taip, sutinku. Pavyzdžiui, visuotinai yra žinoma, kad esame žemdirbių rajonas, tačiau socialinių paslaugų įstaigos, ligoninės, pavyzdžiui, bulves, morkas ir svogūnus perka iš jiems skirtų maisto pinigų. Jei panašių produktų būtų gavę kaip dovaną, iš sutaupytų pinigų galėtų paįvairinti valgiaraštį.
Paraginti ką nors dalyvauti labdaros akcijose nėra lengva. Pats jau daugelį metų remiu rajono „Caritas“ skyrių. Daug pažįstamų verslininkų mėgindavau įkalbėti dalyvauti savanorystės veikloje, deja, be didesnių rezultatų. Niekas lyg ir neatsisako, žada apsvarstyti siūlymą, prašo laiko ir tuo pokalbis baigiasi. Iš tikrųjų yra taip, kad tie žmonės, kurie nori padėti kietiems, daro tai be reklamos, kone anonimiškai. Jų nėra daug, bet yra. Galėtų būti ir kur kas daugiau. Tikiuosi, ateityje taip ir bus.

Vilniaus krašto savaitraštis