Be­je, kaip sa­kė Rie­šės Šv. Sta­nis­lo­vo vys­ku­po pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kun. Vy­tau­tas Ru­dis, ku­ris tą­dien Pa­sau­li­nės li­go­nių die­nos pro­ga lan­kė Rie­šės pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos li­go­ni­nės pa­cien­tus, „tai pa­kan­ka­ma prie­žas­tis nu­si­šyp­so­ti ir pa­žvelg­ti į sa­vo gy­ve­ni­mą su džiaugs­min­giau“…

Jau ta­po ge­ra tra­di­ci­ja, kad Pa­sau­li­nės li­go­nių die­nos pro­ga Rie­šės pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos li­go­ni­nės pa­cien­tus ap­lan­ko ir ku­ni­gas, ir Vil­niaus ra­jo­no cen­tri­nės po­li­kli­ni­kos at­sto­vai, ta­čiau vi­sų pir­ma - Rie­šės Šv. Faus­ti­nos Ko­vals­kos pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai. Bū­tent jie, jau­niau­si pa­si­li­go­ju­sių ir daž­nai ant am­ži­ny­bės slenks­čio sto­vin­čių žmo­nių sve­čiai, įne­ša į jų pil­ką ir ga­na liūd­ną kas­die­ny­bę tru­pu­tį pa­gy­vė­ji­mo ir vil­ties.

Gai­les­tin­gu­mo pa­mo­ka...
„Mū­sų mo­ki­niams ap­si­lan­ky­mas li­go­ni­nė­je ar hos­pi­se nė­ra kaž­kas nau­jo. Kas­met ap­lan­ko­me Ka­li­nos kai­me vei­kian­čios li­go­ni­nės pa­cien­tus prieš Ka­lė­das ir per Pa­sau­li­nę li­go­nių die­ną. Tam tik­ra pras­me ši veik­la ta­po vi­suo­me­ni­nio-pi­lie­ti­nio auk­lė­ji­mo da­li­mi. Mo­ki­niai tam ruo­šia­si iš anks­to: da­ro at­mi­ni­mo do­va­nė­les, mo­ko­si dai­nų“, - pa­sa­ko­ja mo­kyk­los di­rek­to­rė Li­lia Ogint, ku­ri ly­dė­jo mo­ki­nius jų ap­si­lan­ky­mo li­go­ni­nė­je me­tu. 

Anot mo­ky­to­jos, li­go­nių lan­ky­mas mo­ki­niams ir jau­ni­mui yra sa­vo­tiš­ka gy­ve­ni­mo mo­kyk­la, čia jie iš ar­ti pa­ma­to gai­les­tin­gu­mo ver­tę, su­vo­kia bū­ti­ny­bę pa­dė­ti se­niems ir sil­pniems. 

Kaip so­li­da­ru­mo su li­go­niais žen­klą mo­ki­niai pa­do­va­no­jo jiems pa­čių pa­da­ry­tas šir­de­les, pri­sta­tė kon­cer­tą. L. Ogint pa­svei­ki­no li­go­nius ir pa­dė­ko­jo už sun­kų li­go­ni­nės gy­dy­to­jų ir vi­so per­so­na­lo dar­bą.

ir pa­si­au­ko­ji­mo
Ypač žie­mos se­zo­no me­tu Rie­šės li­go­ni­nė, kur li­go­niai ga­li pra­leis­ti ke­tu­ris mė­ne­sius per me­tus, yra pil­na. Vi­sos 30 lo­vų yra už­im­tos - net su­da­ro­ma vie­tos lau­kian­čių­jų ei­lė. Anot li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­jos Bro­nės Da­nu­tės Ber­žins­kie­nės, 80-90 proc. pa­cien­tų yra sun­kiai ser­gan­tys, daug tu­ri se­nat­vi­nę de­men­ci­ją.

„Li­go­niams rei­kia ke­lis kar­tus per die­ną keis­ti saus­kel­nes, mai­tin­ti, so­din­ti. Gu­lin­čiuo­sius lan­ko ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, kad pra­mankš­tin­tų. Pro­ble­ma, su ku­ria kas­kart su­si­du­ria­me, yra tai, kad dau­ge­liui mū­sų pa­cien­tų rei­ka­lin­ga nuo­la­ti­nė slau­ga, jiems skir­tos spe­cia­lių po­rei­kių iš­mo­kos. Kai toks žmo­gus pa­ten­ka į li­go­ni­nę, tuo­met jų mo­kė­ji­mas su­stab­do­mas, o mums ten­ka klau­sy­tis jų na­miš­kių prie­kaiš­tų, kad pa­si­i­ma­me slau­gai skir­tus pi­ni­gus. Rei­kia su­vok­ti, kad šie pi­ni­gai grįž­ta į biu­dže­tą. Mė­gi­no­me pa­veik­ti, kad bent kaž­koks pro­cen­tas šių lė­šų bū­tų ski­ria­mas saus­kel­nėms. De­ja, ir to­liau nie­ko ne­gau­na­me, o po­rei­kiai mū­sų di­džiu­liai. Ta­čiau džiau­gia­mės, kad mū­sų įstai­ga kol kas la­bai ge­rai ap­rū­pin­ta. Tu­ri­me daug funk­ci­nių lo­vų su čiu­ži­niais nuo pra­gu­lų, ku­rie la­bai rei­ka­lin­gi ypač sun­kiai ser­gan­tiems li­go­niams. Jie pa­to­gūs sun­kiai ju­dan­tiems žmo­nėms“, - pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja B. D. Ber­žins­kie­nė.

Ge­ro­mis są­ly­go­mis li­go­ni­nė­je yra pa­ten­kin­ta ir Vil­niaus ra­jo­no cen­tri­nės po­li­kli­ni­kos vyr. ad­mi­nist­ra­to­rė Zi­ta Tri­po­li­na, ji ne­gai­lė­jo šil­tų žo­džių li­go­niams ir pa­dė­kos žo­džių li­go­ni­nės va­do­vy­bei ir dar­buo­to­jams. Bū­tent dėl jų be­ga­li­nio pa­si­au­ko­ji­mo, kan­try­bės, nuo­lan­ku­mo - nes jų pa­stan­gų ne­at­spin­di jų gau­na­mas at­ly­gi­ni­mas - ir dėl su­pra­tin­gu­mo žmo­gaus ne­ga­liai, Rie­šės li­go­ni­nė­je li­go­niai ga­li jaus­tis kaip Die­vo už­an­ty­je.

Dir­ba iš pa­šau­ki­mo
Tarp Rie­šės li­go­ni­nės pa­cien­tų at­si­ra­do ir ži­no­mas gy­dy­to­jas Juo­zas La­bu­tis. Dau­giau nei 50 me­tų jis dir­bo Vil­niaus ra­jo­no li­go­ni­nė­se gy­dy­da­mas ir gel­bė­da­mas jo gy­ven­to­jų gy­vy­bes, o šian­dien, kaip juo­kau­ja, pats at­si­dū­rė ki­to­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je - jam pa­čiam rei­kia ko­le­gų gy­dy­to­jų pa­gal­bos. Šne­ku­čiuo­jan­tis apie se­nus ge­rus lai­kus, kai tik pra­dė­jo sem­tis pa­tir­ties bū­da­mas jau­nas pe­diat­ras - pir­ma­sis di­plo­muo­tas vai­kų gy­dy­to­jas Vil­niaus ra­jo­ne - daug van­dens nu­te­kė­jo. Ta­čiau, kaip pa­sa­ko­ja, vie­nas da­ly­kas ne­pa­ki­to - žmo­gus ga­li jaus­tis lai­min­gas ir jaus­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, jei jam lem­ta dirb­ti iš pa­šau­ki­mo.

„Žmo­gus gy­ve­na, dir­ba ir ne­si­ti­ki, kad li­ga ga­li taip grei­tai jį pa­gul­dy­ti. Per ke­lis pas­ta­ruo­sius mė­ne­sius bu­vau ke­lių Vil­niaus li­go­ni­nių pa­cien­tas, ta­čiau nie­kur nė­ra to­kios tvar­kos kaip čia. Prieš tai li­go­ni­nė­je pra­lei­dau daug lai­ko, gy­dy­to­jai nė kar­to ne­pa­tik­ri­no ma­no šir­dies dar­bo, kas, ma­no ma­ny­mu, yra ma­žų ma­žiau­siai - keis­ta“, - at­vi­ra­vo be­veik 82 me­tų po­nas La­bu­tis.

Jau tre­čią mė­ne­sį Rie­šės li­go­ni­nė­je pra­lei­džia 80-me­tė Ha­li­na Gry­baus­kie­nė iš Vi­sa­lau­kio kai­mo. Po­nia Ha­li­na su dė­kin­gu­mu kal­ba apie li­go­ni­nės vyr. gy­dy­to­ją ir per­so­na­lą, ku­ris da­ro vis­ką, kad pa­cien­tai jaus­tų­si čia ra­miai ir sau­giai.

„Rug­sė­jo 3 die­ną man su­ka­ko 90 me­tų. Drau­gai su­ren­gė nuo­sta­bų va­ka­rą, bu­vo ge­ra, ta­čiau vė­liau man gal­va ap­svai­go, nu­kri­tau ir su­si­lau­žiau ko­ją“, - pa­sa­ko­ja So­fi­ja Fe­du­lo­va. Ko­jos lū­žis ke­lioms die­noms pri­ra­ki­no se­no­lę prie lo­vos.

„Pir­mą kar­tą per sa­vo 90 me­tų gu­liu li­go­ni­nė­je, kur taip nuo­sta­biai rū­pi­na­ma­si pa­cien­tu. Čia šva­ru ir gra­žu. Sim­pa­tiš­kas per­so­na­las, dė­me­sys li­go­niams, ne­pai­sant li­gų ir skaus­mo, le­mia, kad nuo­tai­ka pa­ge­rė­ja.

„Kiek­vie­nas su­si­ti­ki­mas su žmo­gu­mi yra Die­vo do­va­na -, pa­brė­žia kun. Vy­tau­tas Ru­dis. - To­dėl rei­kia kuo daž­niau šia do­va­na nau­do­tis ir sem­tis kuo dau­giau džiaugs­mo iš po­kal­bių, ku­rie su­tei­kia vil­ties ir pa­drą­si­na. Ne­re­tai - tai vie­nin­te­lė pa­guo­da, kai ap­ima skaus­mas ir kan­čia.“

Ire­na Mi­ku­le­vič
Vilniaus krašto savaitraštis