Riešės vargonininkė
Sužinojęs, kad Onutė yra baigusi muzikos mokyklą, Romualdas nedelsdamas pasiūlė jai vargonuoti: iš pradžių vargonais būdavo atliekami paprastesni kūriniai, vėliau sekė registrų perjungimo etapas, o kitam žingsny prisidėjo pedalai. Nuosekliai – daugybę kartų po šv. Mišių ilgas valandas pasiliekant prie vargonų, Romualdui taikant įvairius „fokusus“, kaip menamas vėlavimas į šv. Mišias – Onutė tapdavo savarankiškesnė, kol pagaliau galėjo groti pati ir... ne drebančiomis rankomis.
Vėliau su ponu Romualdu baigė trejų metų vargonininkų kursus konservatorijoje. „Dirbau pagal profesiją, o į bažnyčią ėjau su džiaugsmu, nes vargonuoti man buvo širdžiai mielas užsiėmimas, savotiškas hobis“, – kalbėjo Onutė.
Šiandien Onutė vadovauja ir keliems parapijos chorams, o tikintieji džiaugiasi, kad turi savo vargonininkę: mat Onutė, kurios tėvai gyveno prie bažnyčios, yra Riešėje gimusi parapijietė.
„30 metų mūsų bažnyčioje Onutė vargonuoja. Dėkojame Dievui už jos darbą, prašome, kad ir toliau Viešpats ją globotų. Choristai irgi nori padėkoti Dievui už galimybę giedoti mūsų parapijos bažnyčioje. Melskimės už tuos, kurie savo giedojimu ir grojimu šlovina Viešpatį“, – per šv. Mišias kalbėjo Riešės parapijos klebonas kun. Edvardas Rydzikas. „Buvo karantinas ir negalėjome deramai minėti Šv. Cecilijos iškilmių, todėl chorų šventę minime šiandien, mūsų vargonininkės globėjos – Šv. Onos – iškilmių išvakarėse.
Kadangi buvo minimi 30 metų senumo įvykiai, į chorų šventę buvo pakviesti tiesiogiai su anais įvykiais susiję asmenys: tuometinis klebonas, dabartinis Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos rezidentas kun. prelatas Jan Kasiukevič ir vargonininkas R. Seniuc.
Į šventę buvo pakviesti ir choristai-veteranai, tuomet pradėję giedoti chore. Jų vardus, kaip ir iki šiol giedančiųjų vardus, per šv. Mišias paminėjo kun. E. Rydzikas. Dabartinis klebonas, vertindamas ilgus metus savo grojimu ir giedojimu prie šv. Liturgijos papuošimo prisidėjusių žmonių darbą ir indėlį, noriai pritarė idėjai surengti buvusių choristų susitikimą.
Išvyka už TSRS ribų!
Šiandieniniai „veteranai“ – tai tuometinis 13-16 metų jaunimas. Tuomet iš kun. J. Kasiukevičiaus lupų nuskambėjęs kvietimas prisijungti prie choro ir pono Romeko entuziazmas lėmė, kad choras greitai pasipildė labai jaunais žmonėmis. „Prisimenu, kai darydavau klaidų giedodama, ponas Romek įprastai juokaudavo: „E, nieko tokio. Jai dar nėra 16-kos“, – juokiasi viena chorisčių.
Jaunimo choras per trumpą laiką ne tik išmoko giedoti per Eucharistiją, bet ir laimėjo antrąją vietą šviesaus atminimo Jano Mincevičiaus Nemenčinėje organizuojamame Religinių dainų konkurse, būdavo kviečiamas į Lietuvos lenkų sąjungos organizuojamus renginius, kelios choro dalyvės dalyvavo Stanislovo Moniuškos konkurse. „Na, turėjome, kažkaip Moniušką paminėti“, – nenustoja juokauti ponas Romek.
Didžiausias tuometinis jaunimo choro laimėjimas buvo išvyka į Lenkiją 1989 metų rugpjūtį. Kelionę organizavo Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (Žvėryno) parapija, iš kurios buvo didžioji dalis choristų.
„Grupę turėjo globoti vargonininkė iš Žvėryno. Tačiau supratusi, kad neįstengs groti Lenkijoje įvairiais vargonais, pasiūlė man vietoj jos važiuoti grupės vadovu“, – pasakoja R. Senuc. Tokiu būdu R. Senucio pastangomis prie grupės prisidėjo septynios choristės iš Riešės. Vyko kaip jungtinis bažnytinis Žvėryno-Riešės jaunimo choras.
Ko gero, tai buvo pirmoji jaunimo choro – kaip bažnytinio – išvyka už Tarybų Sąjungos ribų! „Veikiausiai Žvėryno-Riešės choras išvyko pirmasis. Nesu girdėjęs, kad prieš mus būtų išvykę kiti chorai“, – kalbėjo ponas Romek.
Viskas vyko dar prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę. Jaunimas vyko su sovietiniais pasais ir…
„Ir senu raudonu „Ikarusu“, kurį žmonės Lenkijoje keistai nužiūrėdavo“, – prisimena viena anuometinės išvykos dalyvių Danuta Čyrko, kuri, kaip paaiškėjo, iki šiol yra išsaugojusi išsamius kelionės užrašus! Iš jos dienoraščio sužinome, kad rugpjūčio 17 dieną jaunimas dalyvavo šv. Mišiose Jasna Guroje, o rugpjūčio 22 dieną lankėsi Vaikų globos namuose Krokuvoje, ten surengė trumpą koncertą ir tą pačią dieną išvyko į Zakopanę, o rugpjūčio 23-iąją aplankė kun. Ježio Popieluškos (Jerzy Popiełuszko) kapą Varšuvoje.
Į Lenkiją su Katedros jaunimo choru vyko ir kun. J. Kasiukevič, tačiau tai buvo kiek vėliau – 1989 metų rugsėjį.
Šeimos ir choro tradicijos
Minėtas trijų dekadų senumo laikotarpis – tai buvo pirmųjų užsienio kelionių, atgimimo, entuziazmo, vilties ir religinės laisvės Lietuvoje metas. Tačiau nuolat bažnyčioje ir chore buvo žmonių, kurie, nepaisydami nieko – nei politinės situacijos, nei draudimų – eidavo į bažnyčią ir papuošdavo Eucharistiją savo giedojimu.
Parapijoje nemažai šeimų, kuriose giedojimo parapijos chore tradicijos buvo ir yra perduodamos iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, Ona Kuliešienė iš Riešės paraginta savo mamos, šviesaus atminimo Stasės Gurkovienės giedoti bažnyčios chore pradėjo dar būdama paauglė. Vėliau buvo padariusi pertrauką, tačiau sulaukusi 40 metų iki šių dienų gieda reguliariai.
Chore daug metų giedojo šviesaus atminimo Leokadija Javelska, iki šiol bažnyčioje giedančių dukterų Kristinos Rakovskos ir Teresos Kovzan mama. Kristina Rakovska (gieda chore jau daugiau nei 50 metų!) savo ruožtu atvedė čia savo dukrą – Aliną Rakovską-Mickevič, kuri šiandien džiugina mus savo giedojimu ir kartu tęsia šeimyninio dainavimo parapijos chore tradicijas jau būdama trečiosios kartos atstovė.
Ilgametis choristas, šviesaus atminimo Enrikas Valantanavičius paskatino giedoti savo vaikus Audronę ir Robertą. Audronė gieda iki šiol – jau daugiau nei 30 metų.
Savo ruožtu, kalbant apie mūsų vargonininkės giedojimo stažą, Onutė ir jos sesuo dvynė, šviesaus atminimo Marytė, atėjo į chorą su savo mama būdamos maždaug 10 metų. Vadinasi, Onutė Riešės bažnyčioje gieda jau daugiau nei 50 metų!
„Mūsų mama ne tik atvedė į chorą mane su sese, bet pakvietė ir kitus choristus, nes anuomet visiškai nebuvo giedančių lietuviškai, o ir į bažnyčią ateidavo vos keli lietuviai. Iš pradžių su sese giedojome nedrąsiai, vėliau – vis geriau, o laikui bėgant pradėjome giedoti geriau nei mama, – juokiasi Onutė. – Giedojimas taip mus įtraukė, kad baigusios vidurinę mokyklą abi savarankiškai priėmėme sprendimą stoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, į neakivaizdinį skyrių, nes tuomet jau dirbome. Tikslumo dėlei: baigusios vidurinę mokyklą kurį laiką mokėmės Lengvosios pramonės technikume, tačiau kadangi niekada nebuvome nei spaliukės, nei pionierės, nei komjaunuolės, vis aiškiau mus ten persekiodavo ir turėjome iš ten išeiti su atžyma dokumentuose: „Neišsižadėjo religinių įsitikinimų“. Ir tik tuomet lygiagrečiai pradėjome dirbti ir mokytis muzikos mokykloje.“
Onutė taip pat prisimena kai kurių mokytojų ir vietos mokyklos vadovybės panieką ir pašaipas, su kuriomis dažnai susidurdavo eidama su mama ir sese į bažnyčią.
Vėliau pasikeitus politinei situacijai tie patys mokytojai patys ateidavo į bažnyčią...
Ir vargonai užgrojo!
Dideli pokyčiai chore ir apskritai Riešės parapijoje prasidėjo 1988 metų pradžioje, kai ganytojiško darbo į Riešę buvo paskirtas kun. prelatas Jan Kasiukevič, tuomet jaunas kunigas, ką tik baigęs Kauno kunigų seminariją. Kun. Jan vienu dekretu buvo paskirtas dirti vikaru Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje ir Riešės parapijos administratoriumi. „Administratoriaus funkcija yra tolygi klebono funkcijai, tad Riešėje buvo mano pirmasis klebonavimas“, – prisimena kun. prelatas J. Kasiukevič.
Kun. Jano tarnystė buvo išskirtinė keliais aspektais. Visų pirma, bažnyčiai skubiai buvo reikalingas remontas: reikėjo keisti stogą, nes prezbiterijoje nuo lubų lašėjo.
„Suvokiau, kad mano tarnystė Riešėje yra pereinamoji, todėl klausdavau patarimo tuometinio Vilniaus Kalvarijų parapijos klebono kun. Julijono Baltušio, ką man daryti, nes Parapijos komiteto nariai ir parapijiečiai prašo remonto, o aš nežinojau, ar dėl kadencija neapimamo klebonavimo spėsiu tą remontą baigti. Prisimenu, kad kun. Baltušis tuomet man pasakė: „Matai, kad reikia daryti, tai daryk.“
Pakylėtas parapijiečių ir Parapijos komiteto jau pirmaisiais klebonavimo metais jam išreikšto pasitikėjimo pradėjo darbus: jau pirmą vasarą buvo pakeistas ne tik stogas, bet ir sutvarkytas fasadas.
„Reikėtų pažymėti, kad visa tai vyko dar prieš paskelbiant nepriklausomybę, tačiau jau „perestroikos“ metais. Žmonės buvo kupini entuziazmo, padėdavo ir paremdavo remonto darbus“, – pasakoja kun. Jan.
Kitame etape reikėjo suremontuoti neveikiančius vargonus. Buvęs Kalvarijų parapijos vargonininkas Kazimež Karnilovič sutiko padėti juos remontuojant. Prisidėjo ir šviesaus atminimo Tadeuš Lavinski, ilgametis Riešės vargonininkas. Vargonai buvo demontuoti, išvalyti, tie instrumento vamzdžiai, kuriuos galima buvo išlyginti, buvo išlyginti, suderinti. Ir vargonai užgrojo!
Prie suremontuotų vargonų sėdo vargonininkas Romuald, atvykęs į Riešę kartu su kun. J. Kasiukevičiumi.
Du kryžiai
Apibendrindamas savo tarnystę Riešėje, kuri sutapo su persitvarkymo metais ir atnešė tikintiesiems daug pokyčių, kunigas Jan pastebi, kad ji buvusi labai simboliška.
„Man labai simboliška, kad pirmasis ir paskutinis mano darbas Riešėje buvo kryžių pastatymas: pirmojo – prie bažnyčios, o antrojo – prie Molėtų plento ir kelio į Kaliną sankryžoje, – pasakoja kun. Jan. – Antrąjį kryžių pašventino mano įpėdinis, kun. Antanas Dilys, tačiau idėja ir įrengimas buvo mano. Kun. Dilys kvietė mane vėliau į kryžiaus pašventinimo iškilmes, kurios, beje, įvyko irgi simbolinę dieną, lapkričio 11-ąją.“
Pirmasis kryžius – su šv. Vyskupo Stanislovo atvaizdu – buvo pastatytas bažnyčios šventoriuje. Kadangi 1987 metais buvo minimas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus, ant kryžiaus yra aliuzija į jubiliejinį Lietuvos krikšto medalį.
Kryžius prie sankryžos su Švč. Mergelės Marijos ir šv. Jono Apaštalo atvaizdais buvo pagamintas 1990 metais. Abu kryžius iš medžio pagamino Ipolitas Užkurnis, garsus lietuvių liaudies medžio drožėjas, kuris vieną kryžių išskaptuodavo kirviu per maždaug 7 dienas. Ąžuolus kryžiams pagaminti paaukojo Lysionokų šeima iš Lindiniškių kaimo.
Taip jau simboliškai sutapo, kad įvairiais metais su Rieše buvo susiję trys kurso kolegos, studijavę kartu viename Kauno kunigų seminarijos kurse: kun. prelatas J. Kasiukevič, vargonininkas R. Seniuc ir dabartinis Riešės klebonas kun. prelatas E. Rydzikas, didelis giedojimo mylėtojas ir choristų globėjas.
Vanda Zajončkovska,
Vilniaus krašto savaitraštis
