Se­niau kiek­vie­nuo­se na­muo­se dėl pa­grin­di­nių bui­ti­nių prie­žas­čių ke­pa­ma šian­dien na­mi­nė duo­na ne­nu­sto­jo bū­ti ger­bia­ma. Vie­niems ji tie­siog svei­kes­nė, ki­tiems - pri­me­na vai­kys­tę, ka­dai­se bu­vu­sį sko­nį ir kva­pą, ku­ris kaž­ku­ria pras­me mus for­ma­vo. Vie­na tik­rai tik­ra – kiek­vie­nam jos rei­kia…

Kai vi­sa šei­ma su­si­ren­ka­me prie šven­čių sta­lo, ma­no uoš­vis vi­sa­da klau­sia: „O kur duo­na?...“ Ir kiek net ste­bi­na, kad ne­pai­sant vi­sos pa­tie­ka­lų įvai­ro­vės ir gau­sos, pa­ste­bi­ma, kad jos trūks­ta – nes duo­na tu­rė­tų bū­ti vi­sa­da, vi­sa­da ma­to­ma ir po ran­ka… Da­li­ja­mės ja ne tik per Kū­čių va­ka­rie­nę (pa­žy­mė­ti­na, kad pa­va­di­ni­mas „Bet­lie­jus“ reiš­kia „Duo­nos na­mai“), bet ir pa­duo­da­mi ją vie­ni ki­tiems per įpras­tus su­si­ti­ki­mus – sim­bo­liš­kai per­duo­da­me gė­rį ki­tiems. Juk duo­na tal­pi­na sa­vy­je vis­ką, kas ge­riau­sio.

Au­gan­ti iš tra­di­ci­jų
Pa­gal se­nas tra­di­ci­jas, pir­mo iš kros­nies iš­im­to ke­pa­lo ne­ga­li­ma bu­vo pjaus­ty­ti pei­liu, o tik lau­žy­ti, nes ki­taip duo­na ga­lė­jo ne­pa­vyk­ti ki­tus sep­ty­nis kar­tus. Duo­na bu­vo lau­žo­ma, o ne rie­kia­ma ir pa­si­tin­kant sve­čius, o prie­šo at­žvil­giu tai bu­vo su­si­tai­ky­mo sim­bo­lis. Ta­čiau ti­kė­ta, kad pa­dė­jus duo­ną apa­čia į vir­šų, šei­mo­je ga­li kil­ti bar­nių. Ma­ža to, nie­ka­da ne­ga­li­ma jos iš­mes­ti, o jei jau yra ne­tin­ka­ma žmo­nėms val­gy­ti ar gy­vu­liams, tuo­met rei­kė­da­vę ją su­de­gin­ti. Iki šiol dau­ge­ly­je šei­mų duo­na ne­mė­to­ma, o šiai nu­kri­tus ant grin­dų, pa­gar­biai pa­ke­lia­ma ir pa­bu­čiuo­ja­ma.  Tiks­li duo­nos at­si­ra­di­mo da­ta nie­kam ne­ži­no­ma. Ana­li­zuo­jant se­nus ma­te­ria­li­nės is­to­ri­jos šal­ti­nius ga­li­ma teig­ti, kad pir­mo­ji duo­na bu­vo val­go­ma dau­giau nei prieš 10 tūkst. me­tų.

Pir­mo­sios ži­nios apie len­kiš­ką duo­ną sie­kia pir­mo­jo ka­ra­liaus lai­kus. Le­gen­da by­lo­ja, kad Bo­les­lo­vas Nar­su­sis va­žiuo­da­mas į su­si­ti­ki­mą su im­pe­ra­to­riu­mi Oto­nu III stai­ga pa­ju­to ma­lo­nų kva­pą. Na­mų, iš ku­rių šis kva­pas skli­do, šei­mi­nin­kas pa­vai­ši­no ka­ra­lių duo­na. O šis šiam įvy­kiui at­si­min­ti pa­va­di­no gy­ven­vie­tę Pie­ka­ry (lenk. pie­karz – liet. ke­pė­jas). Vi­du­ram­žiais Len­ki­ja gar­sė­jo au­gi­na­mais grū­dais, o kar­tu – ir duo­na. Aukš­čiau­sios ko­ky­bės grū­dai bu­vo eks­por­tuo­ja­mi į dau­ge­lį Eu­ro­pos ša­lių.

Lie­tu­vo­je duo­na bu­vo ži­no­ma nuo pat vals­ty­bin­gu­mo pra­džios, o iki XX a. pra­džios (ke­pa­ma iš ru­gi­nių mil­tų) bu­vo pa­grin­di­nis val­gis Lie­tu­vos kai­me. Bau­džiau­nin­kai kas­dien val­gy­da­vo ne­vė­ty­tų grū­dų mil­tų duo­ną, o tik­rą ru­gi­nę ga­lė­da­vo sau leis­ti tik per di­de­les šven­tes.

Nuo XII a. pra­dė­jo ras­tis pir­mie­ji ma­lū­nai, kiek vė­liau – ke­pė­jų ce­chai. Se­niau­sias Len­ki­jo­je ke­pė­jų ce­chas bu­vo įsteig­tas Kro­ku­vo­je 1260 m. pa­gal Bo­les­lo­vo Bai­lio­jo pri­vi­le­gi­ją.

Pra­mo­ni­niu bū­du ga­mi­na­mos por­ci­nės duo­nos iš­ra­dė­ju lai­ko­mas Otas Fre­de­ri­kas Roh­ve­de­ris (Ot­to Fre­de­rick Roh­wed­der). 1912 m. jis pa­ten­ta­vo au­to­ma­ti­nio duo­nos rai­ky­mo ma­ši­ną, ta­čiau pro­ble­mos dėl taip ga­mi­na­mos duo­nos švie­žu­mo, at­bai­dė jį pra­dė­ti di­des­nio mas­to ga­my­bą. Tik 1928 m., emig­ra­vęs į JAV, O. F. Roh­ve­de­ris grį­žo prie sa­vo anks­tes­nės idė­jos ir su­pro­jek­ta­vo ga­my­bi­nę li­ni­ją, ku­ri iš pra­džių rai­kė ir kaip­mat san­da­riai pa­ka­vo rai­ky­tą duo­ną.

Tiek yra duo­nos sko­nių, kiek ša­lių, tiek ži­nių, kiek tra­di­ci­jų, tiek for­mų ir spal­vų, kiek pei­za­žų. Yra be­veik tūks­tan­tis duo­nos ke­pi­mo ir tūks­tan­tis bū­dų džiaug­tis jos sko­niu…

Gy­ve­ni­mo re­cep­tas
As­tos Vas­ke­lie­nės vai­kys­tė pra­bė­go Ra­sei­niuo­se, Že­mai­ti­jo­je. Pri­slme­na jos mo­čiu­tės, o vė­liau ma­mos re­gu­lia­riai ke­pa­mą duo­ną. Bū­da­ma de­vy­nio­li­kos per­si­kė­lė į Vil­nių ir da­bar va­do­vau­ja kles­tin­čiai re­kla­mos agen­tū­rai, ta­čiau vai­kys­tės sko­niai ne­nu­sto­ja jos per­se­kio­ti – il­gai ieš­ko­jo sau vie­tos di­de­lia­me mies­te ir pa­ga­liau ra­do tin­ka­mą gy­ve­ni­mo re­cep­tą. Prieš še­še­rius me­tus pra­dė­jo kep­ti duo­ną. Su­si­pa­ži­no su Ja­nu Kro­pa, dau­giau nei 50 ha ūkio šei­mi­nin­ku iš Šir­vin­tų ra­jo­no Alio­nių kai­mo. Ga­li­ma drą­siai teig­ti, kad juos su­ve­dė mei­lė... duo­nai.

„Duo­nos kū­ri­mas vi­suo­se jo at­si­ra­di­mo eta­puo­se – ne­ti­kė­tas pa­si­ten­ki­ni­mo šal­ti­nis. Tai – toks grį­ži­mas prie šak­nų, ta­čiau lei­džian­tis eks­pe­ri­men­tuo­ti, ieš­ko­ti nau­jų sko­nių, nuo­lat to­bu­lė­ti. Rei­kia tai da­ry­ti su mei­le, su aist­ra – vi­sa tai iš­duo­da duo­nos sko­nis“, – pa­sa­ko­ja As­ta, ku­riai na­mų tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas yra svar­biau­sias pa­vel­das, juo pa­ti nau­do­ja­si ir jį pa­liks po sa­vęs.

Už­raug­tas na­miš­kis
As­tos ir Ja­no ke­pa­ma duo­na ke­pa­ma ant rau­go. Iš is­to­ri­nių šal­ti­nių ži­no­ma, kad už pir­mą to­kią duo­ną tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi egip­tie­čiams. Yra įvai­rių le­gen­dų dėl jos at­si­ra­di­mo. Vie­na jų by­lo­ja apie ver­gę, ku­ri per ne­ati­du­mą pa­li­ko grū­dų ko­še­lę ant sau­lės. Nuo ši­lu­mos ko­še­lė pra­dė­jo fer­men­tuo­tis. Ver­gė, bi­jo­da­ma baus­mės už su­ga­din­tus mil­tus, iš­ke­pė pa­plo­tė­lius iš „su­ga­din­tos“ teš­los. Duo­na gra­žiai iš­au­go ir bu­vo pu­ri. Ir fak­tiš­kai nuo to lai­ko duo­na ant rau­go yra lai­ko­ma ska­nes­nė ir ver­tin­ges­nė nei kep­ta pri­dė­jus mie­lių ar ki­tų prie­dų.

Tai pa­tvir­ti­na ir duo­nos ke­pi­mo ži­no­vė. „Rū­pi­ni­ma­sis rau­gu – tai ru­ti­ni­nis dar­bas, nes kas­dien rei­kia jį „val­gy­din­ti“, grū­din­ti, kad bręs­tų, rei­kia skir­ti jam dė­me­sio. Jis kaip šei­mos na­rys. Da­lis rau­go de­da­ma į nau­jus ke­pa­lus, o li­ku­si da­lis vėl ati­tin­ka­mai ruo­šia­ma ki­tiems“, – ke­pi­mo pa­slap­tis at­sklei­džia As­ta pri­dur­da­ma, kad to­kia duo­na yra la­bai svei­ka, nes esan­ti rau­ge pie­no rūgš­tis duo­no­je re­gu­liuo­ja žar­ny­no dar­bą ir už­ker­ta ke­lią už­kie­tė­ji­mams, sto­ro­jo­je žar­no­je stab­do blo­gų­jų bak­te­ri­jų kū­ri­mą­si, pa­de­da dau­gin­tis pro­bio­ti­nėms bak­te­ri­joms, ku­rios tei­gia­mai vei­kia or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą. Yra sau­gi net pa­di­dė­ju­sį skran­džio rūgš­tin­gu­mą tu­rin­tiems žmo­nėms.

Svei­ka­ta rie­ke­lė­je
No­rint pa­ge­rin­ti sko­nį ir pa­pil­dy­ti rei­ka­lin­gais vi­ta­mi­nais, į duo­ną de­da­ma įvai­riau­sių prie­dų: sė­me­nų, mo­liū­gų ar sau­lė­grąžų sėk­lų. To­ji, ku­rią As­ta ir Ja­nas pla­nuo­ja pa­ten­tuo­ti, yra ke­pa­ma iš avi­žų sė­le­nų su sau­lė­grąžų sėk­lo­mis, sė­me­ni­mis ir pa­bars­ty­ta kmy­nais. Ta­čiau, kaip pa­tys tei­gia, mėgs­ta nau­jus sko­nius, jung­ti in­gre­dien­tus. La­bai po­pu­lia­ri yra duo­na su džio­vin­to­mis sly­vo­mis ar span­guo­lė­mis. Ke­pa Alio­ny­se, kur gam­ta ypa­tin­gu bū­du vei­kia žmo­gų – o paukš­čių čiul­bė­ji­mas, sau­lė­te­kiai ir sau­lė­ly­džiai pri­pil­do ener­gi­jos, ku­ri vei­kia duo­nos ko­ky­bę. Tad už­sa­ky­mų trū­ku­mu ne­ga­li skųs­tis. O ka­dan­gi die­to­lo­gai pa­ta­ria val­gy­ti duo­ną kas­dien, nes jo­je, be ki­ta ko, ra­si­me sme­ge­nų ir rau­me­nų dar­bui rei­ka­lin­gų an­glia­van­de­nių, B gru­pės vi­ta­mi­nų, fo­lio rūgš­ties ir skai­du­li­nių me­džia­gų, ver­ta pa­si­rū­pin­ti, kad ji bū­tų tie­siog ge­ra.

Anot As­tos Vas­ke­lie­nės, par­duo­tu­vė­je pirk­tos ir na­mie kep­tos duo­nos kai­na apy­ly­gė, ta­čiau ko­ky­bės ga­ran­ti­ja ne­abe­jo­ti­nai pir­me­ny­bę tei­kia na­mi­nei duo­nai. Kvie­čia vi­sus grįž­ti prie tra­di­ci­jų. Rei­kė­tų tik pa­si­do­mė­ti, ar kas nors iš jū­sų pa­žįs­ta­mų neuž­si­krė­tė kar­tais „duo­nos ba­ci­la“, pa­pra­šy­ti rau­go ir pra­dė­ti sa­va­ran­kiš­ką dar­bą ku­riant na­mus, ku­riuo­se kve­pia duo­na. Šis žmo­gaus dar­bo oru­mo ir ver­tės sim­bo­lis tik­rai tu­ri ga­lią, nes kiek­vie­no­je rie­ke­lė­je sly­pi ki­ta is­to­ri­ja...

Mo­ni­ka Ur­ba­no­vič
Vilniaus krašto savaitraštis